Išpuikus beveidė moteris

Išpuikus beveidė moteris,
Nuo garų išdžiūvusiomis akimis,
Atsidavė pragaro alsavimui.

Sumėčiusi pėdas ji pasiekė
Nepasiekiamai tolimą žemę,
Išskerdė kitaminčius.

Nesantaikos skleidėja,
Gašli vaikiškos šypsenos
Dėvėtoja, užsidengė kauke.

Prikėlė titanus iš pragaro,
Sukurstyti godumo
Išsiruošė į karą.

Prie Mėlynų Kojų klūpodama
Kentėjo. Atsakymo tariamo ieškojusi
Tylėjo.

Pagiežingai naikinusi šviesą
Išvėmė baltąją tamsą.

Titanai pergalėje nublanko.

Tas nevergas, neplovęs jai kojų
Nenumaldomo pykčio
Akivaizdoj.

Sumindė išmėtytas sielas
Spygliuotom grandinėmis aprėdytom
Kojom.

Neliko vilties. Neįmanoma.
Neužčiuopė josios alsavimo.

Genocidą įvykdžiusi tolimoj žemėje
Išpuikusi moteris guli be sąmonės.
Čia ji sukūrė pragarą Žemėje.

Mėlynos Kojos spurda pasąmonėj...