Tėčiams ir mamoms

Man dvidešimt. Dabar aš jau žinau, kad tikrai esu savo tėvų dukra – per daug panašumų, kad galėčiau būti svetimų. Dabar jau žinau, kad šeima – tai tik  lizdas, kuriame  augu, kad motina – tik paukštė, perinti mane, bet vos paukšteliui sustiprėja sparnai... Nuo tos dienos jis supranta, kad visą šį laiką jį globojo ir tebegloboja kita Mama – ta dieviškoji kuriančioji Motina, kuri leidžia paukšteliui pakilti ir tapti pasaulio dalimi, surasti visatos brolius ir seseris.
  Keistas iš manęs paukštelis. Kokie turėtų būti sparnai, kad pakeltų tuos šešiasdešimt devynis kilogramus į dangų, ar bent jau virš žemės paviršiaus? Ilgi, platūs sparnai. Kažkada bandžiau juos imituoti pasitelkusi juodąjį skėtį. Sklendžiau vos akimirką nuo aukštos šieno stirtos. Išsisukau koją. Bet net ir tai neatėmė noro pasiekti aukštybes.

                                                  ***
  Ji buvo dar visai mažutėlė. Šiandien paklausta turbūt neatsimintų tos baimės, kuri ją versdavo slėptis -  nei jos vardo, nei veido. Kur geriausia slėptuvė mažai mergytei? Mamos glėbyje? Nebūkime juokingi. Mamos niekada neranda laiko, mamos nemato baubų, mamos verčia miegoti, praustis, tvarkytis, valgyti sriubą ir dar daugybę panašių bjaurasčių. Geriausia slėptuvė – tamsi spinta. Įsmunki į ją tylutėliai, palikdamas tik siaurą plyšelį šviesai. Pritrauki keliukus prie pilvelio ir tyliai pašauki du geriausius draugus. Li ir Mi – tokie drambliukų vardai. Kairysis delniukas virsta Li, dešinysis – Mi. Kvaili tie drambliukai, jiems viską reikia aiškinti. Gerai, kad jie pažįsta mergaitę. Ji jiems per dienų dienas pasakoja apie Šiltuosius Kraštus, kur nuolat šviečia saulė, kur auga keisčiausi augalai, o žeme žingsniuoja, ropoja, šliaužioja, šokuoja anksčiau niekad nematyti padarai. Kada nors jie visi trys būtinai ten nukeliaus.
  Kai baimė prisėlina prie spintos durų ir ima uostinėti, bene užuos kur pasislėpusią mažylę, tuomet reikia užgniaužti kvapą, užsimerkti, drambliukus prispausti prie krūtinės ir palaukti, kol tas žvėris prasėlins pro šalį. Baimė negali matyti tamsoje, todėl spinta – pats geriausias prieglobstis. Kai viskas nurimsta, tuomet galima tęsti pasakojimus apie Šiltuosius Kraštus. Ak, tas drambliukų naivumėlis – sugalvoja keisčiausių klausimų. Pavyzdžiui, ar ten galima valgyti tiek bananų, kiek nori, ar iš tiesų ten gyvenantys žmonės tepasi odą šokoladu. Gerai, kad jie turi mergaitę. Ji jiems labai reikalinga, be jos – pražūtis.

                                                ***
  Kai jai buvo penkeri, sužinojo, kad žemėje egzistuoja toks reiškinys, kaip Vaikai Kurie Neturi Tėvų. Negana to, egzistuoja  specialūs namai tiems vaikams, kurie taip ir vadinasi – Vaikų Namai. Bet nepaisant žavaus pavadinimo, ten gyventi visai nežavu: vaikus skriaudžia, po to jie skriaudžia vieni kitus, pešasi dėl maisto. Kartais gražiems vaikams pasiseka ir juos pasiima normalūs žmonės, kurie patys neturi vaikų. Tai vadinama Įsivaikinimu. Ji kartojo tą žodį tol, kol galop atmintyje liko tik Įsi.
  Kai mama pykdavosi su tėčiu, kai tėtis trenkdavo mamai, kai niekas nepastebėdavo verkiančios mažosios, o spintoje nepavykdavo prisišaukti nei Li, nei Mi, tuomet galvelėje užgimdavo keisčiausios ir baisiausios mintys. Įsi prasmukdavo į spintą, atsisėsdavo greta ir pasakodavo apie siaubingus dalykus. Tai jis pakuždėjo, kad veikiausiai mažoji yra Įsivaikinta, kad iš tikrųjų svetimi jai šie žmonės. Tai kam aš jiems reikalinga – klausdavo ji savęs, o Įsi išsiviepdavo, pasilenkdavo arčiau ir pro išpuvusius dantis prakošdavo „Pamatysi kam, greit pamatysi“.
  Po kelių mėnesių gimė brolis. Mažas raukšlėtas padaras. Nei gražus, nei protingas, bet visų taip mylimas, bučiuojamas. Netrukus mažylė surado atsakymą į kamavusį klausimą „Kam reikalinga“. Kas gi kitas žais su tuo rausvu nekalbančiu padaru, kas gi kitas sėdės prie jo lovelės ir lauks kol mama baigs virti košelę ten toli – koridoriaus gale, bendroje virtuvėje. Penkiametė auklė – štai ką galvoje turėjo Įsi.
  Brolis atėmė visą žaidimų laiką, atėmė Li ir Mi, kurie ilgai neaplankyti spintoje, matyt, supyko ir dviese iškeliavo į Šiltuosius Kraštus. Brolis atėmė viską. Bet suteikė skausmą: kai jis įsistatydavo guzą, mažoji gaudavo į kailį. Klūpėdavo kampe. Ilgai ilgai, kol nebejausdavo kojyčių, o tuomet grįždavo tėvelis. Bausmė baigdavosi. Geras būdavo tėvelis, tik dažnai labai pavargęs ir greitai eidavo miegoti. Kai jis pakeldavo mažylę į orą, galėjai užuosti, kaip jam iš burnos dvelkia kažkuo rūgščiu. Nepatikdavo jai tas kvapas, bet tai buvo dalis tėvelio kvapo.

                                                ***
  Dabar man dvidešimt. Dabar aš jau žinau, kad tikrai esu savo tėvų dukra – per daug panašumų, kad galėčiau būti svetimų. Tik jausmas toks, kad gyvename visi trys kaip svetimi: mama, brolis ir aš.
Tėvelio nebėra. Paskendęs tėvelis degaus skysčio liūne. Kartais mudu susiduriame gatvėje. Jo burna visdar kvepia taip pat – rūgštimi. Nepatinka man tas kvapas, bet... Tai dalis tėvelio kvapo, ar veikiau jau to, ką kadaise vadinau tėveliu. Dabar tai tik šešėlis.
  Kartais raudu tamsoje. Be galo skaudu, kad esame tokie svetimi. Jei vieną dieną išeičiau, kur jie manęs ieškotų? Ar ieškotų?.. Vieną dieną dangiškoji Motina mane pasiims pas save. Kol kas Ji nori, kad būdama čia, nuveikčiau daug darbų. Malonūs Motinos užduodami darbai: skleisti meilę, kurios trūko pačiai, sekti pasakas tiems, kuriems nėra kas papasakotų, stebėti kaip auga ir išskrenda tie visų pamiršti visuomenės paukšteliai. Aš mokau juos skraidyti ir taip kaskart pati artėju prie dangaus.