Stovėjau prie namo kampo, kai netikėtai išvydau dideliais šuoliais link manęs artėjantį arklį. Jau iš toli girdėjau jo šnopavimą, todėl akimirką net spėjau įsivaizduoti, kaip šaltu metų laiku, pro jo šnerves veržiasi garų ratilai. Po šios akimirkos suskubau bėgti į šalį kiek kojos nešė.
Jis įbėgo į kiemą pro didžiuosius vartus, kurie buvo atkelti. Kiemas buvo aptvertas aukšta tvora. Įprastą dieną jame šmirinėdavo vištos, kurios, matyt, pajutusios pavojų dabar buvo kažkur dingę. Palei tvorą tvarkingai buvo sustatytos triušių būdos, o kiemo gale, netoli malkinės skalijo šuo.
Kai arklys buvo kieme, pribėgau uždaryti vartų. Tuo metu jis pasuko galvą į šoną, ir atrodė, jei galėtų kalbėti, tai sakytų: “Nė nebandyk. ” Nežymiai pakėlęs užpakalines kojas imitavo lengvą spyrį ir vėl atsisuko į mane, lyg sakydamas: “O dabar – pasitrauk. ” Gyvulio akys buvo protingos ir beprotiškos. Rodėsi, jis suprato, ką aš ruošiuosi daryti, matė mano išgąstį, bet tuo pačiu metu buvo pasiruošęs nužudyti bet kurį, pasitaikiusį jo kelyje. Jis tikslingai man kėlė vis didesnę baimę.
Per kiemą jis risnojo nervinga greita žingine, kiek atlošęs galvą, išrietęs nugarą ir šiek tiek pakėlęs uodegą. Kiekvienas jo kūno raumuo buvo įsitempęs. Pribėgęs prie šuns, galinėmis kojomis primynė grandinę, veržusią jo kaklą ir pakilo į orą stovėdamas ant dviejų kojų, lyg būtų Petro Pirmojo paminklas ant Nevos upės kranto.
Šuo nustojo lojęs, žvelgė į aukštybę susigūžęs, lyg susitaikęs su savo likimu, prisispaudęs prie žemės. Vienu smugiu arklys perskėlė šuns kaukolę.
Stovėjau prie uždarytų vartų. Tokiu pačiu nervingu žingsniu gyvulys dabar artėjo prie manęs. Atsitraukiau iki namo sienos ir sustingau. Spėjau įsivaizduoti, kad jis prieš mane... Kaip paminklas... Arklys peršoko tvorą ir rėžėsi į šalia namo stovintį stulpą. Susvirduliavo ir leisgyvis krito ant šono.
Jo agresyvumas ėmė blėsti, kūno raumenys atsipalaiduoti, o nuo akių pasitraukė beprotybės šydas. Dabar į mane žvelgė tikros protingos akys, nuo kurių sklido ramuma. Jos prašė ištraukti jį iš kančios: “Daryk ką nors su manimi. Padėk. Gelbėk mane arba užmušk. ”
Šuo gulėjo kraujo klane. Iš arklio krūtinės veržėsi šviesus kraujas, o aš stovėjau su peiliu rankoje. Tada visa esybe pajutau, kad visos pasaulio skerdynės – mano darbas.