kai miegojai saldžiai mano
lovoje, paklodės šiugždėjo, šnekėjo
tyliai, su manim kalbėjo, kaip tu
kvepi, alsuoji, ką sapnuoji, baltos
pagalvės, išsipūtusios, pasakojo
kokio skonio tavo plaukai, išsidraikę,
kaip raukšlės ant mano seno
veido, išvogto, tik tas skaidrumas mano
akyse, stebinčiose tavo poilsį - viena
puiki priežastis dar turėti
jėgų, iškęsti šį triukšmo ir alinančio
darbo triumfą, silpnybę manyje - dar
viena puiki priežastis leisti
tekėti kraujui savo kūnu, priežastis
būti gyvam, kad galėčiau tyliai
stebėti tavo trapų, šnibždantį miegą
Pati kūrinio idėja nenauja ir naudota visų kas tik netingi. Pateikimo forma taip pat nestebina. Eilėraštis lyg ir bandytas sukurti proza, bet pirmosi eilutėse akį rėžia primityvokas eiliavimas - pvz.:šiugždėjo-šnekėjo-kalbėjo; kvepi-alsuoji-sapnuoji. Paprastai tokius kūrinius vertina kaip silpnus, banalokus, bet šiuo atveju suveikė autoriaus turimas penktasis lygis, tad vertinimai buvo atsargesni arba perdėti, kaip antai:,,šedevras".
Na o aš raitau du iš penkių, nes esu objektyvus.
"..Lyg beprotis aš visą naktį glosčiau tavo plaukus
Lyg beprotis žiūrėjau į tavo miegančias
Aš negalėčiau būti kitoks, net jei tu to lauksi
Aš negalėčiau verkti, net jei paprašysi.."
Foje "Aš negaliu turėt tavęs", Gali skambėti keistai.