... ... ...

Į laukinę svajonę įsipynė dvejonės:
Neužuodė sudegusio liūdesio skonio,
Neužvalgė akyto medaus trupinėlio
Iš delne susikrovusio lizdą varnėno.
Nenušluostė ir ašaros dvelkiančios pienu,
Nesutvarstė žaizdos atsivėrusios sienoj.
Tik giliai į bedugnę nukritus blakstiena
Susvyravo, parklupo... ir vėl atsikėlė.