Siūlai po saule

Svetainėje jauki prieblanda. Šilta toršero šviesa gaubia močiutės pečius ir rankas. Pirštai mikliai mėto mezginio akis, siūlas laksto taip, kad man sunku jį sekti savo akutėmis. Man patinka stebėti ją mezgančią.
- Čia man?
- Taip, tau. Patinka?
- Dar nežinau. Bet tikriausiai patiks. Man visada patinka.
Tyliu. Ji mezga, o aš stebiu, susirangiusi ant sofos. Rudas siūlas, žalias siūlas, rudas siūlas, žalias siūlas. Geltonas. Pinasi juostelės, kvadračiukai, trikampiukai. Siūlas seka pasaką apie miško karalaitį. Jis lakstydavo po miškus su žvėrimis, pavydėjo paukščiams, nes jie gali skristi, gailėjo tų, kurie nemato grožio.
- Jam patiko žiūrėti į Saulę... – sušnabždu užsimiršusi.
- Negerai žiūrėti į saulutę. Akytės genda.
Atsitokėju. Pasaka ima sprūsti man iš rankų. Bėgu paskui žalsvo siūlo galą. Koridorius, įrėminta knygų lentynomis tamsa. Durys, šaltas stiklas. Šviesos pliūpsnis, popierius, pieštukai. Baltame lape ryškėja miško princo figūra, rankos iškeltos į Saulę. Ateik, mylimoji, tebūnie pasaulyje tamsa, tada mums kelią švies mėnulis, lydės žvaigždės, mes būsime laimingi, tu ateik...
- Negaliu. Kaip gi tada reikės gyvūnėliams gyventi? Ką darys medeliai? Mėnulis pavargs, visada šviesdamas ir nukris žemėn. Baisu bus tada – toks ledo kamuolys!
- Taip neteisinga! Aš tiek prisikentėjau, tave matydamas, bet nepasiekdamas!
- Sudegtum, jei paliestum, aš labai karšta!
Tada princas...
Suglamžytas popierius skrenda į šiukšlių dėžę. Nepatenkinta grįžtu pas močiutę.
- Kada atvažiuos tėvelis?
- Nežinau, Medute.
- Labai norėčiau, kad rytoj atvažiuotų. Aš jau paruošiau visus namų darbus!
- Tikrai? Tai šaunuolė. Pažiūrėkim, ką rodo per televizorių?
- O tėvelis?
- Aš jam paskambinsiu, - rūpestingai padeda į šalį mezginį. – Aš paskambinsiu, o tu tuo tarpu surask, ką šiandien žiūrėsim.
Močiutės žingsniai labai tylūs. Niekada neišgirsdavau, kaip ji prieidavo, o kai pajusdavau jos ranką, glostančią man plaukus, krūptelėdavau, lyg nutverta darant kažką neleistino.
- Ak, tu tik nepyk, bet mes negalime likti kartu, man reikia pabėgti. Aš važiuosiu...
Monotoniškas vyriškas balsas nerangiai iščiuožia iš nespalvoto ekrano, nuslysta staliuku, atvilnija kilimu, rangydamasis lyg koks gyvačiukas, kol pasiekia mano kojų pirštukus. Įsliūkina pro skylutę kojinėje, šliaužia aukštyn mano koja, lenda po oda, siurbiasi į kraują, stukteli kaulą, nagais kabinasi į skrandį, braunasi į gerklę, kaip koks sunkus gniutulas, kutena šnerves, išteka iš akių ir nukrenta ant sarafano, palikdamas dėmelę, kurios greitai nebeliks.
Pajaučiu močiutės rankas, apglėbiančias mane. Šiltas ir saugančias. Užuodžiu jos megztinio vilną, skruostais jaučiu švelnų kutenimą.
- Močiute, aš tave labiausiai myliu. Labiau už viską pasaulyje.