Iš vaikystės kiemo: -Pirmoji netektis-

Lelijos.
Kalijos.
Eglišakiai.
Paranojinis kvapas.

Ant pjedestalo stūkso
sukalta dėžė.
Juoda, snieguotais pakraščiais,
nugairintais švitriniu popierium.
O ten nubalęs kūnas...

Aplink žmonių minia,
tik grumias išžvalgyti
eksponato.

O aš kampe.
Už spintos durų
slepiuosi nuo visų,
kurie priėję šniokščia nosinėn,
ir kūkčiodami rauda
nežinia dėl ko.

Nesuprantu.
Gi ten tik dėdė guli.
Jis pailsės,
ir vėl pakils.
Mat man jis pažadėjo,
kuomet baltajam kambary
aš jį lankiau.


Ir išėjo.
Nebegrįžo, o ir nebegrįš
tas nubalęs kūnas,
gulintis juodoje dėžėje.