Varpinės vienatvė

Bernardinų vienuolyno gale,
Kur peizažas susilieja su horizontu,
Ten stovi pakrypusi varpinė.
Prisiminimus skandindama nuovargyje.

Kiek gražių saulėlydžių bematė ji,
Kai saulė virsdavo ugnim,
Ir kai kiekvieną rytą,
Į ją kopdavo senis bernardinas.

Jo suplyšusios sutanos galai,
Vilkdavosi laiptais,
Ir kiekvienas skambinimas varpu,
Prižadindavo vienatvę.

Dabar jau niekas neaplanko seno varpo,
Jis stovi apgriauto vienuolyno krašte,
Čia neužklysta bernardinas,
Belikusios tik sutanos skiautelės, senojoje varpinėje.