Ne pirmą kartą

Ne pirmą kartą sugrįžtu namo
Ir naktį,
Ne pirmą kartą linksta sienų kreivės
O laikas skirtas vien apsigalvot
Jauties silpnai kaip alavo kareivis
Prie parko seno kinrožių tvoros.

Ir negali praslyst, nematomos kabinas
Už batų, uniformos ir plaukų.
Sustok.
Ir ne viena kamieninė ląstelė nesuvirpės,
Jauti pasaulio skylę
Įtraukiančią, dalinančią perpus.

Tau liūdna, kad tavęs nepadalintų,
O pilnatis neperrėžtų gerklės,
Krauju nupiltos kinrožės uždustų,
Neleidusios net delnu palytėt.

Namai kurie nekinta - stiklo kubas, langas,
O ant grindų pritrupinai žvaigždžių.
Sunku.
Nemesti žodžių „išeinu“ iš naujo
Su daug šauktukų kaip šratų į galvą,
Priėmus savo alavinę prigimtį žudyti...