Fasono upe

Atsimenu, kai Dievas buvai,
Samsonas ir Saliamonas,
pažiūrėjus veidan
piramidės niro žvaigždes čiupdamos
tavo šešėly spalvotam bemirkdamos.
Užuomina buvo tik balso garsui blanki
po skausmų dienos mano
prieš liečiant nedrąsiai
kadaise tamsa buvusį
jau žydrą dangų.
Atsimenu, kai Dievas buvai,
prie Nilo sedėjai be kvapo sparnus
vangiai plaudamas, tobulybės linksėdamas.
Puoselėjau tad apytiksliai lygiu būti,
nematei, bet
atsimenu, Dievas tikrai buvai.