Žemynos skundas

Pabudus iš miego trapaus rytiniam langui mojuoju,
Paskui griūdama bėgu užsivyniojusi kvietinę skraistę per vagą
artojų; geležimis įrėžtą, sutrupintą vagą. Trypiu – negaila.
Tada pamatau besivoliojantį Jį, girtą nuo juoko –
Ir tyliai draskau rankom žemėtom, į ausį pučiu,
O galvoj vis: sužeisk Laiką – gausi dešimt kraujo lašų!
Bet iki galo netikiu;
todėl bėgu į dešinę – matau avilį, parimusį ant dobilų.
O šalia taip juokingai jie, kaimo berniokai, mus, žemės dievus,
Cackina, kviečia auksinio medaus paragaut.
Bet ne bet kokio!
Matai gi, tiesiai iš jų – guminių – delnų.
Tada pila kažkokią juodą masę man į burną,
O jei koks lašelis pro kraštą -  drebėdami bando pagaut.
Aš pradedu ūbauti, stenėt kaip pikčiurna ─ ─
Juk niekada nemokėjau pati pasismaugt.
Tyčiajotės iš žemės, mušat ją geležim, glaistot juodais tepalais.
Nebus jums derliaus. Metais šiais, ir  kitais. – Nebus!
****************************************************
Likau viena tokia,
Seniai sudūlėjus, seniai pamiršta.
Aj, čiulpkit tą žemę, aj spjaudykit ją –
Lengviau nužudysit mane.