Upė

Upė plaukia visada.

Kartais išsilieja iš savo krantų sudrėkindama aplinkinę žemę arba nuskandindama begalę nereikšmingų, bet brangių gyvybių..

Kartais nusenka beveik iki dugno ir pasimato visas purvas ir šiukšlės paslėptos jos dugne..

Kartais ji pakeičia vagą, pasisuka kairėn, dešinėn, kartais netgi pradeda tekėti atgal..

Bet ji visada plaukia.


Mano upė ne išimtis. Ir aš visada plaukiu su ja, tarp „ten kur baigiasi vakar“ ir „ten kur prasideda rytoj“, įsikibęs į putojančią ir šniokščiančią jos vilnį, kartais atsitrenkdamas į akmenis ar užstrikdamas seklumose. Tačiau, kad ir kaip bebūna sunku, laikausi įsikibęs į žilus bangos plaukus ir išsikepurnėju. Apsidraskęs ar apsidaužęs, netekęs dalelytės savęs, bet plaukiu toliau..
Tiesa, kliūtys ne visada tik atima. Retkarčiais užsilaikęs randu spalvotų akmenukų ar kriauklyčių. Renku juos visus. Man Gražu.
Susidedu į mažytę kišenėlę kairėje pusėje ant krūtinės ir besišypsodamas plaukiu toliau..
Mano upė, kaip ir visos padorios upės, turi du krantus. Būna vietų, kai upė gili ir man nereikia saugotis seklumų ar akmenų. Tada stebiu kas dedasi ten, kur baigiasi pilkas raibuliuojantis mano upės vanduo..
Labai keista, bet abu krantai visiškai skirtingi. 
  Dešinėje, kur krantas lygus ir smėlėtas, stovi nuostabiausi rūmai, pilni įvairiausių gėrybių ir tarnų. Negana to, visur matyti užrašai:
„Ateik brangusis, mes taves laukiam“, „Išlipk ir gyvensi nuostabų gyvenimą be jokių rūpesčių“, „Sustok ir visas pasaulis bus tau po kojom.. „ Žinokite, jie labai vilioja..
  Kairėje stūgso uolos, per kurias nematyti kranto. Tik keletą akimirkų nuo to laiko, kai upės ištakose išniro plika mano galva, tik keletą akimirkų nuo pirmojo oro gurkšnio, aš galėjau matyti tą krantą.. Ten mačiau sodriai žalią pievą, o jos gale mišką. Viskas. Daugiau ten nieko nebuvo.

Dabar paklauskite, kodėl aš toks kvailas ir iki šiol neišlipau dešinėje?

Atsakysiu. Man visada neduoda ramybės klausimas: O kas už to miško?

Dar vis plaukiu. Laukiu progos išlipti į kairįjį krantą, tačiau, kai ji ateina suabejoju.. Juk iš dešinės taip saldžiai kvepia vaišės ir taip viliojančiai blizga auksiniai rūmų stogai..

O upė nelaukia.

Ji visada plaukia.