Bado išmintis

Kai žmonės nemokėjo Dievo sausa burna kalbint,
Tai buvo metas gaubiamas ūkų...
Karalius genamas jausmų svečias šalis užvaldęs,
Nejuto sugebėsiąs žmogų suvaldyt.

Suabejos, jog esąs Dievo pateptasis,
Prašysis atgalios įbaimintu žvilgsniu,
O menėje parklups ir pačio velnio šauksis,
Katras sapnus skaitys jau kūnu ateities.

Žynys užklydęs spalvą jojo sendins:
- Apkvaitęs kraujas šauks pritvinkęs tos minties-
Nukirsdintų be laiko karalius išmainė
Ir belsis kai naktis, ir ūžaus, ir nurimę
Sapnus spalvom apkaišys ir kliedės ta naktis.

- O tu, žyny, sakyk- pažinęs būsi bado skonį, šaltį,
Pajutęs raudą engiamos tautos,
Išaugęs giriose tamsiausio miško krašto,
Klajoji užmarštin dviejų auginamas-
Tavųjų ir to pašto, katrie karveliais sklęs to sapno kanalu.

Žili plaukai jį sendins- žmogų senstantį ne metais,
Kai jis sapnus skaitys paversdamas tikru,
Pasvėręs visą už ir tai ką paiku daiktu laiko-
Karalių parklupdys jį keldamas didžiu,
Kada mokės pakelt ligi menkiausio mažo
Ir nusilenkt vien žodžiui išminties.