Mano žmonos

Mano žmonos – tai mano šešėliai.
Į namus tik iš ryto sugrįžta,
Prausia veidus ir eina jos vėlei
Į miškus, kad darkart pasiklystų.

Savo pėdom jos samanas glosto,
Į voratinklius įpina plaukus,
Per naktis jos nesudeda bluosto,
Per dienas mano žmonos tegaudo

Žemėn krentančių lapų griuvėsius,
Kiekvienam iš jų pilkapius pila
Ir aprauda jų poilsio vietą,
Tarsi sūnūs ten būtų parkritę.

Miško dukros – tai manosios žmonos,
Bet nesu dar sutikęs jų tėvo,
Tad nemigęs aš niekad jų guoliuos
Ir nesu dar žmonų aš palietęs.

Mano žmonos – tai mano šešėliai.
Tik rytais jų regiu tylius veidus
Ir išlydžiu, kai vėlei išbėga
Savo tėvo lankyt, man tai leidus.