Dvesiąs gyvys ir vikrioji gudrioji komentatorė

Vikrioji  gudrioji  komentatorė,  špylkininko  draugė,
Šiam  paleidus  dar  vieną  ironišką  špylką,  pasakė,
jog joje  jis pasisakė ęsąs  špylkininkas\
Išmestas  banginis  dūsta  krante  Šventųjų  salos,
Besimeldžiantieji,  Nukreipusieji  žvilgsnius
susimąstė:  ar  begalėsim  bepagelbėti šiam
dūstančiam  gyviui?
-  Jis  dūsta  nes  jo  žiotyse  ar  šnervėse  įstrigo
buožgalvis  -  ramiai  pasakė  vienas  šventos
Salos  gyventojas  -  štai  net  matau  jo
uodegėlę  mažą  -  tai  gal  ištraukti  tą  menką
padarą  ir  galgi  jis,  tas  už-  klydėlis  nemirs?
Ir vėl  galės  plaukti  atgal  į  vandenyną  platų?
-    Ar    beverta  juk  jo  žmona,  tikrai  žinau,
jau  susilaukė  vaikų  nuo daug  perspektyvesnio
ir  jis -  čia  nusiminęs  dūsta,  nes  jam  taip  lėmė
Aukščiausieji  Dievai  -  Šventos    Salos  Žiniuonė
pataisė  jauną            gyvio  gelbėtoją?  -  Taigi! -
jam    vis  vien  ar  jis  kvėpuos  ar  nekvėpuos
Ir  apskritai  kodėl  jis  trukdo  savo  dūsimu
Mūsų  Maldas?! A?!
Vis  dėlto, matyt,  Aukščiausiam  pagailėjus,
Savo  jau  pažaliavusio  nuo  oro  trūkumo
Gyvio, -  buožgalvis  ištrauktas  buvo  -
Labai  paprastai  jį  vikri  špylkininko  draugė
Piršteliais  mikliais  timptelėjo  ir  -  oooOO!
Banginis  įkvėpė    ir vėl  ir  vėl...    ir  ėmė  atgauti
              normalią  spalvą  rausvą
Tuomet  špylkininkas  jam  įgrūdo  „auksinę  špylką“:
„ tu,  juk    tu  išmokai  nekvėpuoti,  kai  tave
Kentėjusį  mačiau,  pririštą  ir  traukiamą
Dėl  tavo  jaunos žmonos .
Juk  tu  -  TAS  banginis!  Didvyris!!
tačiau                tarp    Besimeldžiančių
Gražiųjų    Salos    Šventos    gyventojų
Banginis      tik    kvėpavo
ir    nebetikėjo    špylkininko  mitais.
Nes  jo  smegenys    žuvo.
nuo  deguonies  trūkumo.
Ir  iš  tikro  jis,  tebuvo  -  rausva  banginiena.