Jie ne šventeivos ir ne puritonai

Jų iškalbingi pokalbiai–
vien žvilgsnių dialogai,
o balti kykai, nėrinių apykaklės
kaip debesų švytėjimas.
Ir akys– gilios kaip Babilono upės,
atspindi tik dviveidį netikrumą.

Jie ne šventeivos ir ne puritonai
ir nors nežino, bet nujaučia–

anemiškų mergaičių droviai
skambančiuose klavesinuose–
giliai giliai paslėptas įtūžis.
O tipažinių portretų
besišypsančiuos veiduos–
viską nutylintis kartėlis.

Jie ne šventeivos ir ne puritonai
ir nors nežino, bet nujaučia–

gyvenimas–tik stebėjimas,
tarsi medžių augimo sekimas,
tebesergint sudžiūvusių kamienų tylą.