Mano mieliausias monstriukas

Žinote, visi gyvenime padarome klaidų. Tik vieni didesnių, kiti mažesnių. Vieni ištaisomas, kiti ne. Taip jau nutiko, kad dar vaikystėje padariau milžinišką kvailystę, kurios nežmoniškai ilgai gailėjausi. Nežinau, koks kipšas man tąkart įlindo į ausį, nežinau ir kaip man liežuvis apsivertė, bet užsimaniau sesutės ir nors tu ką. Kadangi buvau angeliško veiduko ir tiesiog fantastiškai užhipnotizuodavau tėvelius, tai jie nesugebėjo atsispirti mano zyzimui ir jau po metų gavau mažutį verkiantį padarą. Oi, iš pradžių tai aš juo džiaugiausi. Tikrai džiaugiausi. Bet prasidėjusios kančios užglaistė šiltus jausmus.
Pati nesuprantu, ką tėvai darė blogai. Ir kodėl aš užaugau normali mergiotė, o mano sesuo – išlepinta karalaitė? Mano sesutė jau ketverių tapo mūsų namo valdove, kuriai paklusdavo visi. Ji sugebėdavo iškaulyti iš tėvų bet kokį skanėstą ir neaiškiu būdu priversdavo mane dainuoti jai vaikiškas daineles (ir trinkteldavo kaskart, kai nusidainuodavau). Toji pabaisėlė užsimaniusi jodinėdavo ant mūsų šunioko nugaros ir kas keisčiausia – keturkojis nerodė jokio pasipriešinimo (kai tuo tarpu aš jo net paglostyti normaliai negalėjau). Bet tuo viskas nesibaigė. Sesutė augo ir vertė mano gyvenimą vis didesne kankyne. Sulaukusi penkių ji nusprendė tapti dainininke ir mano rašomasis stalas jai pasirodė pati geriausia scena (kitaip tariant: sudie namų darbai), vėliau pasiglemžė visą tetulių dėmesį ir nuo šiol girdėjau tik “kokia miela sesytė”, “koks angeliškas veidukas”… Fe. O jai dar primintume tūkstančius nutikimų, kuriuose VISADA likdavau kalta aš (nors prisiekiu, kad nieko nedariau), tai… eh… Aš tikrai padariau neištaisomą klaidą…
Nors tenka pripažinti, kad kartais ji elgiasi visai mielai. Pavyzdžiui, ji visada atbėga manęs pasitikti, kai grįžtu iš mokyklos. Aš puikiai suprantu, kad tai daro tik vedama godumo, nes paprastai jai ką nors parnešu, bet ar gi ne miela? Štai vakar ji beprotiškai džiūgaudama pasitiko mane dar gatvėje. Su naminėm šlepetėm ir vienu megztinuku. O lauke virš dvidešimt šalčio! Laimei, kad tėvai nematė, nes būtų mane nuskalpavę. Žinau, kad taip negalima, bet aš juk nekalta… Be to – juk taip smagu, kai tavo sesutė atbėga išskėstom rankom, šaukdama: “As tavias tap pasiilgiau”. Tad kad nesušaltų aš ją greit pakišau po savo striukute ir parnešiau namo.
O kai vakare, jau sėdėdama lovoje, pagaliau pradėjau skaityti temą rytojaus pamokai, mažylė tyliai įsėlino į mano kambarį. Iškart supratau – pamokas vėl teks atidėti.
  - Neturėtum miegoti? – kiek nustebusi paklausiau. – Dabar pusė dvylikos.
  - Šššš, - ji pridėjo pirštą prie lūpų taip, lyg būtume kokios bendrininkės. – Man baisu.
Ir nieko nelaukusi šmurkštelėjo po mano apklotu… Brr… Įsivaizduokite tokį mažą ir šaltą padarą, kuris netikėtai priglaudžia savo ledines pėdutes prie jūsų ir laimingas išsišiepia. Ką gi – po truputį pradedu priprasti prie tokio gyvenimo.
  - Na, gudrute, ir ko gi tau baisu? – kreipiausi į mažąją šilumos vagilę.
  - Pameni tą pelytę, kuri pavogė mano ciulptuką?
Kur jau ten neprisiminsi? Mano sesutė taip mylėjo čiulptuką, kad iki trijų metukų jo nebuvo galima iš jos atgauti. Tada tėvams pasitarnavo sienoje esanti skylutė ir jie sugalvojo vagilę pelytę, kuri išsinešė sesutei tokį brangų daiktuką. Oi, būtumėt ją matę – tupėdavo ant grindų ir kiek įmanoma gražiau kalbėdavo: “pone pelyte, prasau, islįskit”. Paskui tėvams teko dar pagražinti istoriją: “pelytė turi vaikučių ir jai daug labiau nei tau reikia to čiulptuko”. Pagaliau mano sesutė susitaikė…
  - Pamenu… - burbtelėjau.
  - Tai va… Ji man trukdo miegot. Klebzda.
  - Nejaugi? - nuo tos akimirkos, kai sesutė pasirodė, man buvo aišku, ko ji siekia. – Tai nori miegoti čia?
  - O galiu? Galiu! – Ji puolė man ant kaklo ir pradėjo džiaugsmingai krykšti. – Atiū. Atiū.
Ir užmigo. Eh… Va tau ir ramybė. Tiesa, kai miega ji būna labai miela. Kaip angeliukas… Tenka pripažinti, kad mano sesutė kartais visai gera. Kartais. Tokia… gera pabaisėlė.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Skiriu savo vyresniajai sesutei, kuriai greičiausiai ne kartą sukėliau panašias mintis.