Skaičių šalyje

Kur upokšniai teka vingiuotai, kur kriokliai rieda žemėn, kur saulės spinduliai džiugina visus graži, graži šalelė mūsų tenai gi buvo. Šalelėje gyveno skaičiai todėl ir buvo pavadinta ji skaičių šalimi. Žmonių ten dažnai užklysdavo, nes skaičiai visur gi buvo reikalingi. Ir kartą į neregėto grožio skaičių šalį užklydo mergaitė mergaičiukė. Plaukai jos purūs ir geltono kaip šilko pluoštas spindėjo prieš saulės spindulius skaisčius. Žydra suknele apsivilkus ji nuėjo į skaičių rūmus. Oja oja kiek skaičių buvo ten! Visi tik išsigražinę, kad tik paimtų juos kur nors iš čia. Oi,  kokie kvaili gi varge. Juk žmonių šaly gražu kaip čia tikrai nėra! Bet skaičiai to nesuprato ir norėjo kuo greičiau būti paimti. Visi tik skaičiai lenkiasi ir meilinasi mergaitei gi. Staiga jai nusilenkė iškilmingai penketukas:
  -Penketuku aš gimiau, penketuko aš užaugau, penketuku aš esu, penketuku visad liksiu todėl paimkite mane nors kaip pažymys aš mažas...
  Bet mergaitė į jį neatkreipusi dėmesio toliau žingsniavo. Tada su ja pasisveikino šešetukas:
  -Labas rytas labas rytas mis kilmingoji karalaite! Kas patraukė jūsų akį į šią niūrią mūsų šalį? Ak, kaip anksčiau nesupratau, juk jūs atėjote manęs gi pasiimti? Juk kas gi nenorėtų manęs? Gražus, kilmingas, išdidus žygiuoju ir esu jūsų paslaugoms tik skirtas.
  Bet nors ir kaip šypsojosi šešetukas jį irgi praleido ji. Mergaitei užkliuvo už akies trejetukas vargšas. Jo kelnės buvo apiplyšę, bet ką gi daugiau daryti, jei sąsiuvinyje atsakymas treji. Kai jos gražios žydros akys nukrypo į trejetuką jis prabilo:
  - Esu aš mažas ir apiplyšęs trejetukas. Manęs čia niekas nemyli, bet prašau paimk mane į savo šalį, į tą svajonių šalį kur skaičiai reikalingi ir turi savo vertę. Prašau paimk mane tenai ir skriskime kartu  po pasaulį pilną įvairių džiaugsmo kupinų širdžių. Prašau paimk mane tenai kur
  - Baik trejetuk! Jau man atsibodai! Kiek kartų sakiau, kad nekibtum prie svečių!  Žinai savo vietą ir greičiau eik mokytis. Tau dar tik mokytis ir mokytis, kad galėtum būti paimtas į tas šalis, - rūsčiai šaukė ant vargšo trejetuko mokytoja su numeriu devyni, - atleiskime už tokį nepadorų jo elgesį. Jis labai padykęs. Bet gal norėtumėte manė paimti skristi, nes mokytoju gali juk pabūti ir kitas skaičius? Juk žinot kaip man atsibodo čia tūnoti visad.
  - Labai prašau atleisti, bet jūsų man nereikia, -švelniu balsu apgailestavo mergaitė, - mano vardas Dangė. Bet prašau suprasti mane, man reikia trejetuko, nes toks jau atsakymas mano knygelėje.
  - Siaubas siaubas na suprantate visus trejetukus pasiėmė tavo klasės draugai, nes jiems irgi reikėjo pasiimti trejetukus, nes tikriausiai buvo jau atsakymas trys. Labai nuoširdžiai apgailestauju, - išpylė kaip žirnius mokytoja.
  - Bet juk aš mačiau trejetuką ten, - rodydama pirštu į trejetuko kėdę sakė Dangė.
  - Ak šis? Eik jau sau. Jis gi toks neklaužada, kad tavo visą sąsiuvinį tikrai išteplios, - pašaipiai juokėsi devynetė.
  - Aš jį paimsiu, - sušuko mergaitė ir paėmė trejetuką ir pradėjo skristi su juo. Ji skrido ir skrido kol jai kažkas per ausis nuskambėjo. Tai buvo mokyklos mokytoja:
  - Kas čia dabar? Ką ruošiesi tik miegoti? Cha lengva tau taip. Greičiau gi. Liko tau tik paskutinis uždavinys. Juk jau visi suskaičiavo. Viens du viens du.
  -A k ak ak, - atsiduso Dangė. Mintyse tik galvojo:
  - Ir iš kur man sužinoti koks ten atsakymas. Hmm.
  Vis galvojo Dangė, kol ant savo rankose pastebėjo popierinį trejetuką. Ji jį paėmė ir priklijavo.
  Kitą dieną mokytoja su šypsena veide tarė:
  - Šaunuole Dange! Nepadarei nei vienos klaidos! Sveikinu.
    Į mergaitės sąsiuvinį mokytoja parašė „puiku“ ir kiekvieną kartą, kai tik mergaitė atsiversdavo ir pamatydavo mokytojos parašytą „šaunuolė“ sąsiuvinyje, ji prisimindavo savo saldų sapną.