Elfiški gundymai

Sutrikę jauni vėjai
Vis kaišiojo kojas
Gal jautė, kad tobula vėtrungė būčiau,
Nedievinamos mėlynos rotušės.

Ir jei žymūs akmenys,
Būtų tik šypsena palydėję...
Apverkti antkapių be dvasių
Mano kojos nepatingėjo.

Iš voko ištraukta pasidabruota rože
Užkiščiau šnekančias elfų meiles-
Kiek kartų mane suvedžiojo?

O tyli tyli mano saulelė,
be blizgančių Kovo akelių...
Girdžiu, atvirlaiškis kviečia
Ateiti prisėsti.
Įsėsti.
Kažkam laiško, elfų užantspauduoto
Tyliu sekėju ir glostytoju
Busti.