Vaikystė. Atsiminimai (2)

Tada neturėjom pinigų vaistams. Motina sunkiai sirgo gripu. Pamenu jos karštą kaktą ir ašarotas akis. Atsimenu savo seną, apšiurusį paltuką ir šiurkštų šaliką, kurį ji man švelniai vyniodavo ant kaklo. Labiausiai tuo metu norėdavau valgyti. Vien košės neužtekdavo.

Kiekvieną kartą grįžęs iš lauko, žaisdavau su broliais. Iš visų turimų kėdžių ir antklodžių pastatydavom didžiulę pilį. Užimdavo visą mūsų kambarį.
- Pataisyk ten, krenta.
Vis sutvirtindavom savo pilį ir toliau slėpdavomės vienas nuo kito. Kovodavome, kas užims patogesnę vietą. Jausdavomės lyg pasaulio valdovai. Būdavome laimingi. Broliai buvo mano turtas.

- Čia tau, – tėvas atlaužė pusę savo duonos gabalėlio ir atkišo man, - turi gerai pavalgyt.
- Tėveli...
Tada paragavo sultinio ir išpilstė broliams po lygiai. Skubiai apsirengė. Pabučiavo mamą į švelnų žandą. Tada brolius ir mane.

Vakare grįžęs parnešė namo televizorių. Kiekvieną sekmadienį jį pasiskolindavome iš kaimynų. Susėsdavome ant aplūžusios sofos ir žiūrėdavome. Tėtis apkabinęs mamą, aš – brolius. Broliai buvo mano turtas.

* * *

Tądien motina sunkai kosėjo. Mačiau kaip spjaudėsi krauju. Pamenu jos karštą kaktą ir ašarotas akis. Atsimenu savo seną, apšiurusį paltuką ir šiurkštų šaliką, kurį ji man švelniai vyniojo ant kaklo. Ir naujas pirštines, kurias tėvas parnešė iš darbo. Darbe tuomet buvo galima gauti visko.

- Skurdžius vėl čia! – sušuko Algio vyresnysis brolis, - Ei, debile, ar nešalta?
Jis buvo daug bjauresnis nei Algis. Priėjo ir sugrūdo sniego gniūžtę man už apykaklės. Kaklo oda pašiurpo. Tyliai atsisėdau ant sūpynių.
Algis su broliu stumdėsi ant metalinio gaublio. Pamenu, kaip atrodė kraujas, tikštantis iš Algio nosies, jam nukritus ant žemės. Brolis pabijojo tėvų teismo.
- Mama, mama, Algį nustūmė nuo gaublio! – plyšavo per visą kiemą, - Jam kraujas bėga!
Bėgau, kiek kojos nešė. Į savo slėptuvę. Už garažų, prie miškelio. Už apykaklės dar jaučiau sniegą. Truputį krėtė drebulys. Sėdėjau ir galvojau, kaip noriu sausų batų.

* * *

Atsimenu kaip sunkiai ištiesiau sustingusias kojas ir pajudėjau link namų. Lėtai lipau laiptais. Trečiame aukšte išvydau neštuvus. Juose gulėjo moteris. Veidą dengė didelė skara. Pajaučiau nemalonų spaudimą ties skrandžiu.
Pasirodė du vyrai ir tėvas. Sustingo, pasimetė.
- Eik į kambarį pas brolius.
- Tėti, man šalta.
- Eik į kambarį, ten sušilsi.
- Tėti, o bus šįvakar šaldytų braškių su koše?
- Eik į kambarį, pasakiau!

Atsimenu, jog radau brolius miegančius. Virtuvėje buvo tamsu. Skrandis gurgė. Prisiminiau, kaip kiekvieną kartą, kai grįždavau, motina švelniai nuvilkdavo mano seną, apšiurusį paltuką ir nuvyniodavo šiurkštų šaliką. Tada pabučiuodavo į žandą ir liepdavo nusiplauti rankutes.