Litras ne litas

Stipru sulig galva kaip
vakare vonioj panirus
tyliems lašams iš čiaupo krentant
siaubingas aidas gilumoj garsi.
Kaip skauda plaučiai įkvėpiant lig begalybės
juk noris ten ilgiau pabūt giliai
visam.
Kojas, žinoma, išskyrus kyšančias
lauke gale
laiks su krūtim nuo laiko
vietom besikeičiančias.
Vamzdis, atkimšus
gulgtgulgtgulgt paskutinius lašus
ištroškęs, girdi, į save ir
Laiptais kaimynai už sienos
kyla ir leidžias
lyg kainos
nenustoja kapt kapt
veltui neužsukti pinigai tykšti.