Kaip kasdienybė dažna ir paprasta radiacijos iškrova

Juodo žvėries kailis šiaušėsi vėjyje: maži plaukeliai, dengiantys deivės kūną, judėjo pirmyn atgal. Įleisdami išleisdami šilumą jie leido laisvai judėti aromatui – šiltos, gyvybe tvinksinčios būtybės syvų kvapui. Balti plaukai, surišti taip įmantriai, kad nė didžiausia pūga neįveiktų to tvirto kuodelio pakaušyje. Veide nėra nė vieno niekingo gyvaplaukio, nė vienos amžių išduodančios mimikos raukšlės. Tik lygus vaškinis paviršius. Deivė, gebanti stovėti ant tokių plonyčių adatyčių, gebanti judėti drauge su vėju, su kvapais, šešėliais. Pirmyn atgal juda vaškinė deivė, apgobta juodo žvėries kailiu. Stabas, paženklintas garsios firmos emblema.
  Ko vertos  tos liaudies moterys – aukštų aulinukų, riebaluotų plaukų, pumpuruotų šalikų, siaubingų rankinių, maišų ir terbų turėtojos. Deivė jų nemato. Šešėliai juk nepastebimi. Linguoti vėjyje, uostyti pačią save, šildytis savo grožio spinduliuose – tokia jos misija šioje žemėje. Piktos darbininkių akys -  žudančios ir sėjančios panieką. Spoksosim, kol mirsi, kol per odinius tavo batukus pradės lydytis ir tekėti vaškas. Juodas žvėries kailiukas sulips ir taps baltų rutuliukų jūra. Nebeblizgės tavo emblema, rodanti, jog esi kilminga-turtinga. Tada užversim tai,  kas bus likę, savo terbomis, ryšuliais, dėvėtų rūbų mase, maisto produktais. Jei judėsi, apšlapinsim. Tu paskęsi, tyliai springdama. Kas tave išgelbės? Kas tave gelbės?
  Darbininkių vyrai. Maži stikliniai rutuliukai beregint pradeda judėti jų dubenyse. Smarkiau, vis smarkiau daužosi rutuliukai, jiems nebepakanka vietos. Viskas plečiasi. Ar pakaks dubenų kauluose vietos? Rausta vyrų veidai, rasoja kaktos, rankose nebetveria pirkinių prikrauti krepšiai. Reikia įkišti ranką į kelnių kišenę ir pasižiūrėti, kaip laikosi rutuliukai, ar nenukris, ar neiškris ant žemės. Nebėra rutuliukų. Tik po du rutulius. Tai žemina. Kas prašė jų sušokti į tuos guzus. Darbininkių akys nemato savųjų mulų. Jų akys užimtos – vykdoma nebyli egzekucija. Grožio stabe, gelbėk savo šlovintojus. Pažvelk į kiekvieną. Leisk išsiveržti. Nekankink vyrų. Taip vadina šiuos gyvius, kurie pasiruošę išsinerti ir pasikloti tau po kojomis. Tu valdai jų rutuliukus. Tavo syvų kvapas atėmė iš jų troškimą vykti namo.
                                          ***
  Deivė pajuda. Iš juodo kailio jūros išlenda grakštumo taurė: plonyčiai, stiklo gijas gebantys austi pirštai, nagai, skirti rinkti ledines žvaigždes iš dangaus. Taurė kyla aukštyn, prie vaškinio veido. Vienas baltas plaukas drįso atsikabinti nuo kuodelio. Plonyčiai pirštai paliečia maištininką ir grąžina jį į vietą. Taip švelniai geba tik pats švelnumas.
  Darbo liaudies moterys nerimsta. Šaltis ir vėjas visiškai ištaršo tai, kas ryte buvo sulipdyta į šiltųjų vandenų kriaukles ir koralus primenančias plaukų pilis. Dabar tai tik lipnus šydas, dvelkiantis alaus, kiaušinių, aliejaus ir cigarečių išrūgomis. Prakaitas skverbiasi iš vidaus, iš tų dirbtinės odos, pigių audeklų, mezginių masės. Jis nagais kabinasi ir lipa į viršų. Ilgiau užtrukti viduje – tai nebepakeliama net jam. Kaip galima liestis prie kūno, kuris pamiršo savo misiją, kuris tapo raumenų, ligų, darbo, gimdymo lizdu.
  Darbininkių vyrai patikrinę rutulius nurimsta. Jie žino, kiek tai trunka, kada tai baigiasi. Svarbiausia – tai turi pabaigą. Rankose tvirčiau sugniaužiami pirkinių krepšiai. Abejomis kojomis įsiremiama į žemę. Tvirti kaip ledynai. Jei nekutensi žemiau bambos, stovės iki pat pavasario. Pakutensi... Vėl prabus rutuliukai dubenyse. Deive, nežadink rutuliukų. Dar iškris ir suduš.
                                          ***
  Juodas blizgantis banginis priplaukia prie pilko cementinio kranto. Prabunda juodo kailio stabas. Cik cak kaukši adatėlės. Lėtai pirmyn atgal siūbuoja plaukeliai. Tolyn tolyn skrieja nuo minios gyvybės syvų kvapas. Deivė nebuvo nužudyta. Deivė nepakito. Ji įvykdė misiją. Paspinduliavo. Apspinduliavo savo grožio spinduliais. Kaip kasdienybė dažna ir paprasta ši radiacijos iškrova.
  Mirs darbininkės kraupia mirtimi – išklebusiais organais, nutįsusiais biustais ir pasturgaliais, iškorėjusiomis šlaunimis, liūliuojančiais rankų raumenimis.
  Mirs vyrai -  nuplikusiomis galvomis, darbo ir nešulių iškraipytais sąnariais, sulinkusiomis nugaromis, nudribusiais pilvais. Tik akyse nuolat degs vaškinės deivės vaizdinys. Tik jis vienas gebės sujudinti rutuliukus, pažadinti tai, ką tamsoje iš pašnibždomis nuodėmingos vyrų lūpos vadina Aistra. Mirti nuo tokios radiacijos bangos – jiems pati trokštamiausia mirties forma.