Didelės pievos istorijos. Mėlina

Didelėje gražioje pievoje, kurioje tu pasijustum kaip mažas vabaliukas, gyveno žirafa, vardu Mėlina. Kodėl toks keistas vardas? Matai, ji nebuvo paprasta žirafa. Jos kailis buvo dangaus spalvos ir kartu tamsiai ryškiai mėlynas, o ant nugaros švietė kelios oranžinės žvaigždės. Kiekvieną rytą Mėlina pabusdavo tos didelės pievos pakrašty. Ji lėtai ištiesdavo savo ilgą kaklą, didelėm akim apsidairydavo po aukštą melsvą žolę. Tada lėtai lėtai atsistodavo.
      Vieną rytą, kai ji pabudo, virš jos galvos keli debesėliai žaidė gaudynių. Tai reiškė, jog bus dar viena ypatinga diena. Mėlina atsistojo ir per aukštą žolę nuėjo medžio raudonais lapais link. Tai buvo vienintelis medis toje pievoje su vienintele vovere jame ir Mėlinai labai patikdavo valgyti pietus jo paunksmėje. Ji neskubėdama keliavo per pievą, kai netikėtai pastebėjo Kažką dideliu greičiu judant žolėje. Mėlina iš netikėtumo stabtelėjo, o tas Kažkas pradėjo judėti jos link.
      Žirafa susidomėjusi nuleido galvą, kad galėtų įsižiūrėti į artėjantį padarėlį. Netrukus prieš pat jos akis sustojo rusvas lieknas drebantis gyvūnėlis didelėmis stačiomis ausimis ir labai nuo baimės išsiplėtusiomis akimis.
      - Fenekas, - ištarė Mėlina.
      Mažasis padarėlis krūptelėjo ir dar labiau išsigandęs prisiglaudė prie žemės.
      -Pasiklydai? - paklausė žirafa. Kažkada jos močiutė jai pasakojo apie gyvūnus, gyvenančius toli už pievos ribų – dykumoje. Fenekas buvo iš dykumos. Ir, tiesą sakant, tuo didžiavosi. Mėlina kelis kartus mirktelėjo mažajam gyvūnėliui, tačiau jis buvo per daug išsigandęs, kad palaikytų tai draugišku žvilgsniu.
      Sukaupęs visą drąsą, Fenekas šmurkštelėjo pro žirafos kojas ir, padaręs labai didelį lankstą, grįžo atgal į dykumą. O Mėlina, pakėlusi savo gražią galvą, neskubėdama nuėjo medžio raudonais lapais link – artėjo pietų metas.