Žėrintys

Ant kaklo man kybo karoliai,
Suverti mintimis ant dvivijo siūlo.
Karoliukų žėrėjimas varo iš proto
Mane, bet kur nuo to slėptis?!
Bijau, kad galiu apakti nuo
Tavo akyse regimo iliuzijų pasaulio,
Kur baigiasi pasaka ir prasideda
Gyvenimo drama, kai aš
Tesilaikau ant dvivijo siūlo,
Mažom šokoladuotom rankutėm
Įsitvėrus į Tavo mažąjį kojos
Pirštelį, kuris spurda delne...
Bijau nukristi ir pažerti aplink
Savo nuolaužas, kurias Tau
Po to reiktų surinkti...
Norėčiau prarasti Save, kad
Be mokesčio gaučiau Tave bei
Priedu puodelį arbatos, kurį
Mudu gėrėm nuo viens kito
Lūpų, kurias bučiavę, po to
Jas mindėm, purvinais kareiviškais
Batais. Mes mokėjom skaudinti,
Aptaškyti baltą kilimą raudonais
Dažais, kurie tekėdavo mums iš
Akių, kai baigdavosi žaidimas
Žodžiais. Bet galiausia mes
Tariam finita, bet ne a la
Comedia, o skausmui kur
Priedu puodelį arbatos, kurį
Mudu gėrėm nuo viens kito
Lūpų, kurias bučiavę, po to
Jas mindėm, purvinais kareiviškais
Batais. Mes mokėjom skaudinti,
Aptaškyti baltą kilimą raudonais
Dažais, kurie tekėdavo mums iš
Akių, kai baigdavosi žaidimas
Žodžiais. Bet galiausia mes
Tariam finita, bet ne a la
Comedia, o skausmui kurį
Kiekvieną rugsėjį pažerdavom
Po kojų. Todėl mes apsikabinam,
Kaip ir kiekvieną pavasarį,
Kai ima skaisčiau  žėrėti
Karoliai ant pavargusio,
Bespalvio kaklo, žmogaus,
Kuris į juos sugeria mūsų
Šviesą. Jis taupo. Kai bus
Blogai...