Le cheval

Eidamas pro šalį jis paklausė, gal galėtų pagirdyti žirgus. Paprašė nakvynės. Dabar jis jau nakvoja čia tris metus.
Nusipirko vieną žirgą.
Į klausimą ar žiemos Prancūzijoje šaltos, Bonapartas atsakė, kad ne tokios kaip čia vasaros.
Tada jis įsigijo „Lietuvių – prancūzų kalbų žodyną“ ir išmoko Mūsų kalbą. Sako tam, kad galėtų žiūrėti televizorių (kabelinė televizija ir internetas netiko prie S. namų buities). Aš netikiu. Bet kokia gali dar būti priežastis? Vietiniai tarpusavy čia šnekasi lenkiškai, kai kurie rusiškai. Žirgai nešneka niekaip. Manęs tada jis dar nepažinojo. Tai kam tada?
S. namuose yra lietuviškų knygų. Net pusė „Lietuvos istorijos“.
Per Kūčias Bonapartas buvo lieptas traukti šiaudą iš po staltiesės. Šypsojosi. Pašėrė žirgą ir nuėjo toliau kovoti su kilmininku, naudininku, galininku... Linksniavimas jam sudėtingiausia.
Mažo miestelio užeigoje šąla rankos. Prisitaikęs prie kitų klientų susiaurėja akiratis, tad nebėra apie ką šnekėti. Sugalvojame išgerti karšto vyno. Padavėja žiūri į mano žydras lietuvaitės akis ir pasisveikina rusiškai. Ne lenkiškai. Gėrėme silpną juodą kavą. Vietoj arbatpinigių Bonapartas paliko jai savo žodynėlį.
Didžiajame mieste nupirkau žirgams šukuoti skirtas šukas ir išvažiavau į mažąjį miestą. Autobusas nevėlavo. Visus 40 kilometrų važiavo vienodu greičiu, nepurtė. Buvo šilta.
Vidury kiemo gulėjo žirgas. Parklupęs Bonapartas jam kažką proverksmiu prancūziškai šnabždėjo. Veterinaras su S. kalbėjosi rusiškai. Aš klausiausi.
-... nuo senatvės, - į lietuvių kalbą Bonapartui išverčiau daktaro žodžius.
Kokia kalba jis paklausė, ar gali pagirdyti žirgus, paprašė nakvynės – niekas neprisimena. O jis ir nesako.
-Svarbiausia, kad buvau suprastas, - patraukliu akcentu atsakė prancūzas.
Vidury kiemo gulėjo balnas. Bonapartas nuėjo jo paimti.
Šukas parsivežiau atgal į didįjį miestą. Bandžiau šukuoti šunį, bet jam nepatiko.

Houmis (ji)
2006

Le cheval - žirgas (pranc.)