Vienoje kavinėje

Tąkart nuėjau į kavinę. Patogiai įsitaisiau pačiame salės gale ir užsisakiau bokalą šviesaus alaus.

Priešais, prie gretimo stalelio, sėdėjo kokių dvidešimt vienerių mergina. Ji godžiai gurkšnojo raudonąjį vyną ir į orą pūtė pypkės, kvepiančios cinamonu, dūmus. Dar tolėliau kiurksojo du pagyvenę vyriškiai. Prie kitų, matyt, pritūpęs krizenančių studentų būrys.

Staiga prasivėrė durys ir vidun įlėkė pusamžis vyras. Lyg bailus kiškis bėgiojo nuo vieno kampo ligi kito, kol sustojo prie mano jau minėtos merginos.

- Galima? Kitur vietos kaip ir nėra...

Mergina sumirksėjo akimis.

- Aš čia ne vietinis, - tęsė jis. – Bet tikriausiai neįžeisiu, gal galiu pasiūlyti ant puodelio?

- Ant puodelio sėdėjau iki dviejų, - tėškė ji.

- Na, aš ant kavos puodelio... Bet jei jau gėrėte visai neseniai kavą, galima ir to paties vyno, - pinigų turiu.

Jau norėjau įdėmiau pasiklausyti, kuo baigsis juodviejų pašnekesys, kai per visą salę nugriaudėjo pagyvenusios moters balsas:

- Oficiante su kiaulės kojomis, baigiu numirt iš bado, kiek dar reiks laukt!

- Jau einu.

Vyriškiai, matyt, padaugino, nes ėmė vis garsiau kalbėt:
-
Esu priverstas reikalaut išsiskyrimo, mat žmona nuolat kišasi į mano šeimyninį gyvenimą.

- Kuo nepatenkinta?

- Tai aš nepatenkintas. Nepernešu katės kvapo, todėl ir palieku jos ir uošvės namus.

- Tikrai taip dvokia? Sveikinu. Būna ir blogiau. Va, vakar mano kaimyną, nu tą, žinai, kur kitoje gatvės pusėje gyvena, tą pensininką Anuprą. Jį taip sumušė žmonos sūnus ir sūnaus žmona, kad tas vis tiek laikėsi savo – neperrašyt namo, – todėl padegė.

- Tai va kodėl kaukė sirenos, neleido ramiai miegot ant šono. Nu nu?

- Nu gaisrininkai atvyko operatyviai, bet namas jau buvo sudegęs.

- Oficiante, - vėl sucypė nepatenkintoji. – Pažiūrėkit, mėsa su pikantišku kvapeliu!

- Taip ir priklauso...

- Priklauso? Tai dėkit mano kojas į maišelį, nešiu į spec. tarnybą!

Pasinaudoję susidariusia suirute, studentai išdūmė laukan, taip ir nesumokėję už vaisvandenius. Barmenas, aišku, nepastebėjo.

Pakilau ir aš. Negaliu pakęsti tokių pasibaisėtinų kalbų, be to, jau į atlapus pradėjo kibti ir vienas kitam sugėrovai. Užvėriau duris ir žvilgtelėjau į kavinės pavadinimą. „Ant kampo“. Dievulėliau! Nė nepagalvojau, jog galėjau ir nukristi.

Įkvėpiau tyro oro gurkšnį. Ką ten tyro, - pro šalį zujo mašinos. Gerai, kad dar raudona šviesoforo šviesa degė, tad proga sustoti, kitaip nugriūčiau. O ir čia storulė pyškino kitai:

- Nuo tada, kai pabėgo mano vyras, jokio gyvulio nelaikau.