Mano idilė. Pasirenkant.

Tu nežinai kada, tik kur,
tas traukinys atlėks.
Sakai, ketvirtas vėjas jį išpūs
ir plaukus (vis giliau
suleisdamas pirštus į vidų).
O mes, kartoji, vis tiek sulauksim
melsvai dažyto traukinio
į popietes su žaluma už lango.

Man dienos trupa,
kišenėse nepatogu nešiotis.
Paimsi krislą –
tai tarpupirščiuos užstrigs.
Toks mano rojus?
Ak, gal ne – kitokio noriu.
(Žinai, kur gauti
truputį pigiau?)

O šypsenų kvartaluose
seniai neliko bilietų.
Aš išmainysiu savąjį
į naują kasdieninį rojų.
Akimirksnis apkeičia juos
ir dar rekomenduoja:
išmest į dangų,
jau seniai akimirkų įskeltą.

Nukritus pažiūriu, ar deram.
Jis nesudužo – Tikras. Mano. Čia.