Duoki

Valso ritmu vėl plaka širdis
tirpsta žvakių liepsna
vysta ir džiūsta siela mana
be maldos išblaškyta, tyli.
Jėgos išsenka ir išsibaigia
dvasia išsiblaško, nyku
darbas mano stebėtinai bergždžias
sminga lyg durklas gilyn.
Duoki, kad degčiau kaip žvakė
ant altoriaus nuo darbo kaitros
šviesčiau ir visad tviskėčiau
dėl meilės ugnies, dėl Tavęs.
Duoki, kad mano širdis
vertesnė būtų už mokslą,
kad vestų mane tobulyn
į amžino gyvenimo džiaugsmą.
Kad būčiau kukli ir protinga,
drąsi ir siekianti tikslo,
kad tvirtas tikėjimas būtų,
kas Tavo apvaizdos ranka
mane vestų.