Žaibas. Mirtis

Akys keliauja prisiminimų traukiniu.
Rankos skina šviežiomis naujienomis prisiurpusią žalią vynuogę.
Kojos spiriasi nuo rupios, pilkos žemės į dar neatrastą rytojų.
Kaklas tirpsta nuo kaitrių saulės bučinių.
Nugara nori būti apkabinta grubių vandenyno bangų.
Keliai nori pagaliau parodyti, kad jie ne geležiniai.
Vagonetė parvirsta.
Lūpos ir liežuvis lydosi atsikandę raziną.
Nugarą perplėšia baisi banga, ne vandens, o subjauroto vėjo.
Kojos lūžta per pusę, it maži degtukai.
Kūnas dega raudonomis liepsnomis parkritęs, neatradęs rytojaus.
Jo neužgesina net ir staiga prapliupęs karštakošis dangus.
Siela sunerimsta, ją pažeidė aplinka.
Nieko nėra amžino. Ar ne?