Rapsodija tamsią naktį ( Paskaičius T.S.Eliota)

Naktis apvilko dangų savo juodu šydu,
Tankiu, hermetišku.
Per jį net nepersišviečia žvaigždės,
Šiaip jau mėgstančios pasaulį stebint savo spindesiu
Ir kritimu
Atletišku
Užbaigti savą egzistenciją.

Vėjas – šaltas,
It nerandantis sau vietos šunytis kaukia,
Drumsdamas išsidriekusius sustingusios mano vaizduotės plotus,
Pažadindamas iš sielos gelmių
Skausmingo sielvarto užklotas
Turėjusių užgimt idėjų kapines.

Pasigirsta skubančio vėlai namo praeivio spartus žingsnis,
Baimė jį kaip kūdikį už nosies veda praradimų labirintais.
Nuaidi paskutinis jo sukelto garso atodūsis,
Tik neskęsta klevo, raunamo vėjo, lapų šnabždesys.