Už kenčiančią sielą

Sekmadienis tyli didinga mina,
Sudužusios akys langų stikluose.
Varpai ėmė gausti, suskilo ledai,
Sugirgždino svirtis tušti pamatai.

Klebonas apšluostė žvakes- gal įdegs?
O žvakės rasoja, nukramtė dagtes.
Užrūstino žiemą- net tvoros poškės,
Sena davatkėlė ant laiptų trepsės...

Užbėgs į bažnyčią- priklaupti nespės,
Klebonas grūmoja: gal ieškai ligos?
Menkai atsiprašius, įspraus tarp delnų:
- Paimk pinigėlį, vaikeliui sunku...

Susirgo... Pamėlęs kliedės paryčiui,
Klebone, gal mišios vaikelį pakels link dausų,
O Dievas pamatęs palies jį pirštu,
Į žemę nukritęs pramerks akeles:
- Mamane, klausykis koks pilvas šnekus!
Išvirk kopūstienės, taukais padažyk,
Išalkau pargrįžęs iš Dievo namų.

- Cic, boba, kvailioji!
Veizėk daktarų...
Aš maldą kalbėti už dyką galiu.
Į Dievo Didybę pakelki mintis,
Palaimink, pašlovink- vargus lai išbris.
Kai Motina sūnų įsupus nešios,
Sūnelis pasveikęs motutei dėkos.
Palaimintas auki lai žemė atstos
Tą pragaro ugnį tos tavo kančios...
Skubėk, davatkėle, arbatos išvirk,
Įlašink uogienės- mišku pamaitink.
Pasaldinęs lūpas vaikelis atkus,
Prišutinus bulvių, pakaitink pečius.
Priskrudęs kopūstas garstyčias atstos,
Mirkyki kojytes- liga tuoj atšoks...

Davatkai surašęs, pats maldą sudės,
Sušalęs, sužvarbęs mišias atkalbės.