Tragiška Mišankos meilė arba kaip miršta katinai

Gaji kaip katė. Iš didžiausio aukščio iškris ir sveika liks - juk ji be stuburo. Šviečia savo žaliomis akimis, žybsi tarytum šviesoforo signalais ir jai nė motais net automobiliai, naršo po šiukšlynus ir nesušąla. Na ką aš čia nusipaisčiau, ne apie tai kalba. Štai kas nutiko vienai katytei, mylimai,  ant rankų nešiojamai - solidaus vyro ir ne kokio nors ten užstalės klerko, o didžiulės firmos, galingo autofurgono galingų gabaritų vairuotojo. Meilė buvo abipusė. Namie trys dukros, žmona, bet Murka vienintelė jį mylinti ir suprantanti, ką čia tos bobos ir besuprasti gali apie subtilius jausmus. Skaniausi kąsneliai Murkai, lauktuvės iš užsienio (vis gi po visą „svietą“ malasi) Murkai. Gyvenimas“ ant ratų“, retai namie, bet žino, Murka tikrai lauks ir bus miela. Tiesa, išgėrusio nemėgo, vis gi pasireiškė moteriškasis pradas, bet tuščia jo, to prado. Geriau savo katytei namelį parveš patį gražiausią, ne patį brangiausią, bet ar piniguose grožis? Murka apie pinigus nieko nenutuokia. Atbėgs, įsiris į lovą, glaustysis ir Miškos širdelė sals.
    Murka vaikšto išdidžiai, po kojom trinasi, murkia, savo naujus namus apžiūrinėja. Tirpsta Miškos širdis - glaudžia katytę, myluoja, atsidžiaugti negali. Štai toks atrodo nekaltas padarėlis įprasmino žmogui gyvenimą.
  Išvažiuoja Miška eilinį kartą į reisą. Namie lieka žmona Marytė ir dukros. Būtų neteisybė, pasakius, jog nemyli jos Murkos. Myli. Ypač mažėlė - vienuolikametė. Tuo tarpu kaimynės sugalvojo arbata pasilepinti. Žiū, arbatos pas kaimynę nėra. Negi bėgsi dabar į parduotuvę. (Jos visos (kaimynės) gyvena kaip komunoje - viena pas kitą rytais laksto kavutės gerti ir nesvarbu, kad ką tik iš lovos išsirito, nė plaukų šepečių neperbraukė, chalatais nuodėmingus kūnus vos prisidengusios ir jau bėga viena pas kitą. Tokios jos jau draugiškos). Taigi ir pavakary ne kitaip. Bėga Marytė namo arbatos. Pasistiebia, o gal ir ant kėdės palypėja (negi dabar teisybę pasakys), arbatą stveria, o Murka palei kojas glaustosi, trinasi ir... po kojom. Marytė jau kaip stojo, tai stojo visu svoriu ir tiesiai ant Murkos. Dukra klykia, Murka paslika guli. Marytė bėga pas kaimynes kumštyje suspaudus ne kokius ten du, o visą saują arbatos pakelių. Akys išsprogusios iš išgąsčio, koja nutirpusi. Išsigando ne tiek dėl katės, kiek dėl Miškos - bėkit, gelbėkit, ką Miška grįžęs pasakys, taigi, užmušiąs ir ją, Marytę. Kaimynės kaimyną veterinarą ant laiptų „perima“ - bėk, gelbėk. „Ką aš apie kates nusimanau", - sako, "bene kolegai paskambinsiu." Bet kolegai menkas „biznis“ - katytė. „Ir kažin, ar jau jai kas padės" - dar viena, gretimam name gyvenanti vet. gydytoja tarsteli - "nebent duosiu vaistų, užmigdysit, aš pati negaliu žiūrėt, kaip „miršta“ katinai." Ką jau čia bepridursi, katytė, susukta į užtiesalą, mirtimi galuojasi, akytės stačios, matyt, paskutinį atodūsį fiksuoja. Ir ką reiks dukroms pasakyti, bet dukros tiek to - na paverks, na pamaištaus kelias dieneles ir pamirš. Bet Miška! Dieve brangus, Miška namo važiuoja, jau už kelių šimtų kilometrų nuo Lietuvos. Rašo Marytė žinutę (skambinti bijo) - namuose laidotuvės - Murka nei iš šio, nei iš to ėmė ir padvėsė, padėkdie, taip sakant. O Miška vietos neranda, keliai slidūs, ką tik šaltukas iš Sibiro Europą pasiekė, rankos dreba, stresas didžiulis, kaip gi namus saugiai pasiekt. Nepaisydamas jokių „brangių tarifų“, skambina namo, liepia žmonai nešt katę pas veterinarus - tegul nustato mirties priežastį, neduokdie, apšėrėt kuo nors. Juk tokia dar jauna buvo, vos pora metelių.
    Sakau diagnozė - gal moteriškasis pavydas, a?