iš meilės

  Kai lietus mažais šiltais lašiukais plovė mano sielą aš stebėjau besiskleidžiančią pavasario pasakiškos meilės pabaigą, glosčiau ranka prabėgusio laiko aidą ir bandžiau išgirsti tolstančius žudiko pėdsakus. Norėjau sekti jį ir paklausti ar jo akys turi spalvą. Ar jis nužudė iš meilės? Ar iš neapykantos? Ar tiesiog iš abejingumo ? Bet aš bijojau. Bijojau sužinoti, kad iš abejingumo. Tikėjau žudiku. Tikėjaus, kad jis it Geda Gabler tai daro dėl grožio ir tobulumo.
Sekiau jį žvilgsniu ir mintimis. It plėšrus gyvūnas paskui auką slinkau laukdama jo silpnumo akimirkos. Tik ne alkio, o smalsumo vedina sekiau it šešėlis. Et .. kaip keista, teisybę pasakius. Girdėjau ramų žudiko kvėpavimą. Nustėrau suvokusi, kad jis visiškai ramus. Nejau abejingumo vedinas jis nužudė jauną juodaplaukę merginą? Ji buvo tokia graži..
Galbūt jis norėjo išsaugoti jos grožį neleisdamas jai pasenti? Turbūt dėl grožio. O gal iš meilės? Gal jis ją taip labai mylėjo, kad jam buvo lengviau ją sunaikinti nei susitaikyti su mintimi, kad nebepajus jos aromato ant savo pagalvių? Kartais pamanau, kad nėra siaubingesnio jausmo už beprotišką meilę. Ak, jei ji būtų žinojusi.. galbūt dabar būtų su juo ir toliau apsimetinėtų.. tačiau dabar ji čia prie mano kojų guli. Nebegyva. Nebegyva ir tokia neapsakomai velniškai graži, jog man net kyla noras susikeisti su ja vietomis.
Net nužudė jis ją gražiai.
Stebėjau viską. Kodėl nesutrukdžiau ? Negalėjau.
Mes buvome kituose pasauliuose. Jis gyveno, o aš tik stebėjau gyvenimą.
Atleiskite, bet tikrai neturėjau teisės jam sukliudyti. Gal tai buvo didingiausias įvykis jo gyvenime? Kaip gi aš galėjau užkirsti tam kelią? Jūs manote, kad privalėjau?.. Atleiskite.. nepamaniau apie tai..
Stovėjau prie nebegyvos merginos..
..taip jis turbūt nužudė iš meilės, bet taip gražiai viskas išėjo. Ar jis planavo? Ar tai vyko spontaniškai? Ar scenarijų parašė dievai?
Jis tai padarė gražiai.
Sutiko ją parke. Ji buvo suirzusi, o jis šypsojos jai. Jo akys dieviškos, bet kažkodėl pagavus  žvilgsnį man pasidarė baugu. Tada nusisukau ir pasislėpiau vasaros nakties vėsioje tamsoje. Jis turbūt pamanė, kad aš nebestebiu jų. Tada ją apkabino.
Aš tikrai nesukliudžiau vien dėl to, kad buvau apakinta dviejų žmonių stovinčių vienišo mėnulio šviesoje bei savo pačių meilės pabaigos šešėlyje grožio.
Jis apkabino ją. Nakties tyla man padėjo išgirsti jų paskutinį pokalbį :
- Likite sveika, mylimoji.
- Atleiskit, kad taip išėjo,- ramiai ištarė mergina.
- Aš nepykstu, brangioji, jūs man atleiskite.
- Aš atleidžiu, - ji kilstelėjo galvą ir susmuko jo glėbyje. Iš pradžių
nesupratau kas vyksta. Dar stebėjau. Jis paguldė merginą ant laiko sukramtytų plytų grindinio. Šlapio grindinio spalva puikiai derėjo prie juodų merginos plaukų. Priklaupęs šalia pataisė jos plaukus, užmerkė taip nuostabias akis, pabučiavo jas. Jei nebūtų kontrastingos kraujo dėmės ant jos baltos palaidinės būtų galima pamanyti, kad mergina miega. Žudikas dar valandėlę stebėjo ją. Nekalbėjo, neverkė tiesiog grožėjosi ja. Vėliau paėmė jos ranką, pabučiavo:
- Atleiskite, panele, man labai gaila, kad taip išėjo.
Apsisuko ir nuėjo miesto žiburių pusėn.
Tik mintimis teišdrįsau jį sekti. Nors smalsumas mane žudė. Kai jau visai nebemačiau žudiko silueto, nebegirdėjau jo žingsnių surikau:
- Ar jūs tai padarėte dėl grožio? Ar iš meilės?
- Iš meilės ,- burbtelėjo vyras.
Tuomet pamaniau, kad nėra nieko gražesnio už beprotišką meilę.