Apsirijimo skersgatvis, prie Bado namų.
- Kodėl jis neatidaro durų? - suurzgė Karas.
- Galbūt, nieko nėra namuose?
- Badai, seni, atidaryk duris, o tai mes jas išlaušim, - nenurimo Karas.
- Palauk, gal jis vonioje, arba... arba reikalas prispyrė, - spėjo Maras.
- Skaičiuoju iki trijų! Jei niekas nesiteiks atidaryti šitų prakeiktų durų aš jas išspirsiu!
Grasinimas liko be atsako. Durys neatsidarė.
Sušukęs kažkurios mirtingųjų rasės karo šūkį - Khazad aimenu! - Karas spyrė. Durys įskilo, persikreipė, tačiau smūgį atlaikė.
- Pasiutę karo šunys! Aš jas sumaitosiu!!
- Nesikarščiuok, patikrinkim - gal jos atrakintos.
Maras truktelėjo už geležinio žiedo, po to dar sykį. Galiausiai, baisiai braškėdamos, durys pasidavė.
- Matai, jos net neužrakintos, o tu iškarto - Khazad aimenu, aimenu Khazad! Jokios fantazijos.
- Užsičiaupk!
- Pats užsičiaupk, - ramiai atrėmė Maras.
- Tuojau aš tave...
- Papjausi? Sugalvok ką naujesnio, šis grasinimas man jau nusibodo. Ir... Taip, aš žinau, kad mano opos neužgyja. Aš juk Maras.
Karas nusispjovė ir vartydamas veizolus nužingsniavo į namo gilumą. Baisiai patenkintas savimi ir panosyje murmėdamas: „Kvaila skardinė“, Maras nusekė iš paskos.
Viduje buvo tylu ir tuščia. Bado kambarių sienos buvo nukabinėtos natiurmortais, vazose gulėjo vynuogės, obuoliai ir kriaušės. Kambariuose buvo juntamas...
- Kas čia taip skaniai kvepia? - svetainėje pasidomėjo Maras.
- Pyragėliai su mėsa, - Karas truktelėjo nosimi. - Ne, su paukštiena.
- Mėgstu viską, kame yra paukštienos.
- Čia kvepia dar kažkuo, neužuodi?
- Tu gi žinai, mano šnervėse įsiveisė wormus vulgaris, aš prastai užuodžiu kvapus, - atsakė Maras.
- Supratau! Čia dar kvepia gausiuose, pakepintų svogūnų pataluose su razinomis, gulinčia silke, - profesionalaus degustatoriaus tonu informavo Karas.
- Mėgstu silkę. Ir svogūnus.
- Palauk...
- Kas, pamatei Badą?
- Ne, ką tik užuodžiau, kad į pagrindinį kvapų foną įausta dar viena puikaus aromato juosta!
- Aš nieko neužuodžiu, - supykęs ant savęs Maras sugrūdo pirštus į šnerves ir netrukus ištraukė kuokštą besiraitančių wormus vulgaris.
- Užuodi aliejuje keptų ir cukraus pudra apibarstytų skruzdų dvelksmą?
- Nė velnio aš neužuodžiu!
Maras numetė kirminų knibždėlyną ant žemės ir kelis kartus jį primynė. Keista, bet uoslė nuo to nepagerėjo.
- Tikiuosi, Badas mudu pavaišins, jeigu ne...
- Nieko tu nepjausi, ir apskritai, Bado galbūt nėra namuose.
- Aš čia...
- Tu girdėjai?! Badai, kur tu?
- Čia...
Balsas buvo vos girdimas. Panašus į tokį, kokį prieš amžiams pasinerdamas po vandeniu išleidžia skęstantysis. Arba vos gimę kačiukai.
- Badai?
- Č...
Karas su Maru išnaršė visus kambarius, bet Bado neaptiko.
- Galbūt jį surišo ir kankina, - spėjo Maras.
- Vargšelis, mes pas tave ateinam! - suriaumojo Karas ir viesulu nuūžė į virtuvę.
Ten taip pat buvo tuščia, tik ant krosnies kaito arbatinukas, o puodas su išvirusia koše stovėjo nė nepaliestas.
- Po šimts, kur jis yra?
- Aš čia...
- Badai, tu virtuvėje?
- Taip...
- Kur tu esi, po galais, pasirodyk!
- A... p... s..... u.
- Ką? Kur?
- Aš po stalu.
Karas ir Maras pasilenkė žemyn. Badas iš tiesų gulėjo po stalu. Leisgyvis.
- Kas atsitiko, kodėl ten guli? Kas nors užpuolė?
- Niekas manęs nepuolė, tai tik fizinis išsekimas, - išstenėjo Badas.
- Fizinis išsekimas? - Karas ir Maras susižvalgė.
- Taip. Užmiršau pavalgyti. Be to, cukraus kiekis kraujyje pas mane visuomet buvo labai žemas.
Maras nukėlė puodą su koše ir ištiesė jį Badui:
- Še, užvalgyk.
Bado akys ėmė karštligiškai lakstyti į šalis.
- O gal, nereikia?
- Kaip tai, nereikia? Juk sakei - fizinis išsekimas.
- Taip, bet, aš vis dar per storas...
- Ach, štai kame reikalas! Džiūsnai ir vėl anorexia nervosa, - suprato Karas. - Jei tučtuojau nesuvalgysi visos košės - papjausiu!
- Nereikia, - kompanioną nuramino Maras. - Badas juk protingas, ne kokia mergiotė. Jis dabar pat atsisės ir iškabins košę iki paskutinės kruopelytės, ar ne?
- Nenoriu.
- Ką?!
- Mano šlaunys veidrodyje negražiai atrodo, - numykė Badas.
- Kokios šlaunys? Tu neturi tokios kūno dalies, skelete nelaimingas! - sušuko Maras.
- Tikrai? Manote, kad jos ne per storos?
- Nežinau, kas tos “jos”, bet tiek to - tikrai ne per storos. O dabar - greičiau kabini košę, mūsų laukia pati Viršininkė.