Kita stotelė-stotelė

Kai ankstų rytą įklimpau į tešlingą masę, primenančią žmonių minią, akimirką netekau savo krepšio su dokumentais. Per tą laiką jis spėjo pereiti visas trejybės stadijas: jis tapo keliaujančiuoju, nes žmonių minia nusinešė jį tolyn, apvogtuoju-akimirką pastebėjau kažkieno rankas jame, galų gale –sumintuoju, ir aš vos spėjau išokti iš troleibuso ir išgelbėti jį nuo siaubingų padangų volų. Koks siaubas, pamaniau, kokie išsigimėliai! Ir tą akimirką man kilo nuostabi mintis. Aš supratau ką tik susidūręs su ištisa įžymybių kolonada, o ne šiaip su kokiais paryčių sutriais. Juk tai buvo ištaikinga, įžymybių procesija. Ir aš esu tikras, kad tame troleibuse buvo net Liudvikas XIV ir ekstravagantiškos Etiopijos Siono koptų bažnyčios karalienės, dabinančios Vilniaus sienas egzotiškais graffiti. Literatūra mirė, nes ją nustūmė hipertekstas. Infrastruktūriškoje medijoje visuomenė kuria išklibusias konstrukcijas, kurios bando pamėgdžioti hierarchiją, besidabindamos medaliais ir ordinais, atidaro moderniškiausias plastinės chirurgijos klinikas, ir tūkstančius kartų atgamina beprasmių vardų klonus, tarsi išsigandusios savo tikrosios prigimties. Medija amputuoja ir mano ranka pavirsta paukščio koja arba manipuliaciniu organu, visai nebetinkančiu rašyti normalius rankraštinius tekstus. Tai aš klausiu savęs, kodėl Liudvikas XIV važinėja troleibusu vietoj jam pritinkančios karietos ir jo veido išraiška tokia pilka lyg tai jis nesidžiaugtų tais ordinais, kuriais jį apdovanojo virtuali visuomenė.