Karas ir Maras. II Scena

Antkapių alėja, Mirtingųjų Skaičiaus Reguliavimo gildija. Poilsio kambarys.

- Ir vėl sukčiauji?!
- Ne.
- O kas ten baltuoja iš po rankovės?
- Marškiniai. Vakar Andželika išplovė ir iškrakmolyjo.
- Turbūt puiki moteris...
- Tai jau taip. Ji švyti baltumi, kvepia lelijomis, o jau sparnų švelnumas...
- Užteks! – Karas išsitraukė kalaviją. – Žinok, jeigu kas, aš savo pažadą ištesėsiu.
- Kokį pažadą?
- Puikiai žinai, kokį...
- Ech, ir kodėl aš turiu tave, tokį niurgzlį, pakęsti, - Maras paraitojo dešinę rankovę ir atsikratė trijų kortų.
- Čia viskas? – primerkęs raudoniu žioruojančią akį pasiteiravo Karas.
- Viskas.
- O kas kitoje rankovėje?
- Pūlinys ir maro užkratas!
- Netikiu. Parodyk.
- Žiūrėk!
- Fui, turbūt labai skauda.
- Niekis.
- O kas ten raitosi?
- Musių lervos.
- Graužia tave gyvą?!
- Gydo.
- Viskas aišku... infekcija jau pasiekė vargšelio smegenis, - nusprendė Karas.
- Netauzyk niekų. Musių lervos – žmonių išradimas, beje puikiai veikia.
- Tikrai?
- O, kad tu žinotum. Vakar opa dvokė puviniu ir buvo gleivėta, o šiandien – jau gyjanti raudona rožė. Netiki? Pažvelk iš arčiau.
- Ačiū. Tikiu... Matau ir iš čia.
- Tuomet, žaidžiam toliau?
- Nebesukčiausi?
- Žinoma. Duodu dantį.
Sulig tais žodžiais kažkas barkštelėjo ant stalo. Maras žaibiškai užsičiaupė ir pasistengė tą kažką, kuo greičiau delnu nubraukti ant grindų.
- Tavo ėjimas.
- Mhm.
- Ei, ne nuo tos pradedi.
- Omfgd.
- Ką pasakei?
- M-h-m.
- Kas tau atsitiko? Ko čia myki?
- Omfg... Jklmn.
- O sakei: „Musių lervos. Gydo. “ Infekcija pasiekė smegenis, ne kitaip.
Staiga atsidarė durys ir į kambarį įėjo Gogas.
- Šaunuoliai, ką veikiat?
- Žaidžiam.
- Mmm.
- Užteks užsiimti niekais, turiu jums gražaus darbelio.
- Omfgd!
- Kodėl jis mykia?
- Infekcija, - paaiškino Karas.
- Aišku, viskas po senovei. Beje, BOSĖ liepė surasti Badą.
- Ir vėl neatėjo į darbą?
- Taip. Vykdykit.
- Bus padaryta.
- Jklmn...