Nepaprastai gražus rytas...

Išaušo šiltas ir gražus rytas. Nelas laukė šio ryto ištisas tris dienas. Jis laukė ryto, kai išsispręs jo likimas.
  Neilas sustingęs stovėjo prie savo stovyklavietės liekanų ir žiūrėjo į tolį.
  - Seniai jau čia sėdi, a? - pasigirdo balsas Nelui iš už nugaros.
  - Senokai, Geretai, - atsakė net neatsisukdamas raganius.
  -Žinai, - pradėjo Geretas, - tas Deranijus vistiek dar negreit ateis... tai gal, sakau, arbatėlės su manim išgertum?
  Nelas šypsodamasis atsisuko ir priėjo prie Gereto.
  - Nemoki tu meluoti, Geretai, - atsiduso raganius, - negi galvojai, kad nepamatysiu tų lankininkų, kurie dabar lipa ant uolų ir slepiasi ten? Cha... Ką tau įsakė Deranijus?
  - Kaip tai ką? - visiškai pasimetęs vebleno Geretas, - aš... Aš, na supranti, galvojau, kad čia tavo ir Deranijaus dvikova... Nežinau, prie ko čia tie jo kareiviai... aš tikrai...
  - Užteks! - piktai nutraukė Geretą raganius.
  Staiga Nelas atsisuko. Maždaug  už penketo mylių jis pamatė raitelį, skubantį link raganiaus. Tai ir buvo Nelo priešininkas.
  Raganius šyptelėjo ir vėl atsisuko į Geretą.
  - Ne su tais šykart susidėjai, Geretai, - tarė Neilas, - Visai ne su tais...
  - Tu mane nužudysi, Nelai? - paklausė Geretas drebančiu balsu.
  Raganius tik šyptelėjo ir pratarė:
  - O tu visdėlto ne toks jau ir kvailas...
  Toliau viskas įvyko žaibiškai.  Lyg iš niekur raganiaus rankoje atsirado kalavijas ir Neilas ėmė sukti jį virš galvos. Tiesa, raganius ilgai nedelsė. Vienas smagus kirtis ir Gereto galva nuriedėjo smėliu.
  Tuo pat metu Nelas ištiesė savo kairę ranką į uolas, kuriose slėpėsi Deranijaus lankininkai. Iš rankos pasipylė daug violetinių žaibų, kurie iškepė visus sargybinius.
  Nelas nusipjovė ir nuspyrė Gereto begalvį kūną tolyn. Sukišęs kalaviją atgal į makštis jis ramiai atsistojo laukti atjojančio Deranijaus.
  - Tu vėluoji, - tepratarė Nelas, kai Deranijus pagaliau jį prijojo.
  - Aš vėluoju! - šūktelėjo piktai Deranijus, - net jeigu aš ir vėluoju, tai nėra priežastis ištaškyti mano karius, raganiau. Čia juk tik mano apsauga. Jie nieko nebūtų tau padarę.
  - Aš tik apsidraudžiau, - gūžtelėjo pečiais Nelas ir, išsitraukęs kalaviją, atsistojo į kovos poziciją.
  Deranijus taip pat išsitraukė ginklą ir iškėlė jį į viršų.
  - Nuo žirgo nenulipsi? - paklausė Nelas.
  - Ne, - iškošė Deranijus.
  Neilas tik gužtelėjo pečiais ir puolė savo varžovą.
  Padaręs apgaulingą judesį į dešinę, raganius metėsi į kairę ir staigiau, bet stipriu smūgiu švariai amputavo Deranijaus žirgui koją.
  Besikeikdamas baisiausiais keksmais, Deranijus bandė išsiropšti iš po savo gyvulio.
  - Daugiau taip kvailai nesuklysiu, - sušnypštė pagaliau atsistojęs Deranijus.
  Nelas, visą šią sceną žiūrėjęs iš šalies, tik eilinį kartą gūžtelėjo pečiais.
  Dabar jau pirmas puolė Deranijus. Jis neabejotinai buvo vienas geriausių karių visoje šalyje, tačiau net ne jo jėgoms buvo pasispardyti prieš raganių.
  Po penkiolikos minučių įtemptos kovos, Nelas pradėjo justi, jog jo varžovas pavargo. Deranijaus smūgiai nebebuvo tokie stiprus ir nuo darėsi vis lengviau išsisukti.
  Tai supratęs, raganius padarė greitą klaudingą judesį, apsisuko apie savo ašį ir meistrišku smūgiu išmušė kalaviją savo varžovui iš rankų.
  Kai dulkės, pakilusios mūšio metu, nusėdo, Nelas ir Deranijus stovėjo žiūrėdami vienas kitam į akis. Staiga Deranijus atsiklaupė prieš Nelą ir ėmė maldauti:
  - Raganiau, prašau, nežudyk manęs. Aš kvailai padariau, kad mečiau tau iššūkį. Mano pilyje yra daugybė turtų. Galėsi imti ką tik panorėsi, tik maldauju, nežudyk manęs..
  Nelas lėtai nuleido kalaviją, apsisuko ant kulno ir letai nužingsniavo tolyn nuo Deranijaus.
  - Dėkui, raganiau... - sušnibždėjo jis atsistojęs.
  Ir tada Nelas per petį mestelėjo žaibo strėlės užkeikimą. Patį paprasčiausią žaibo strėlės užkeikimą. Tą patį, kuris iškepė visus tuos Deranijaus lankininkus ant uolos. Paprasčių paprasčiausią užkeikimą...
  Raganius išgirdo, kaip dusliai ant žemės nukrito nebegyvas Deranijaus kūnas. Tačiau Nelas neatsisuko. Jis tiesiog sėdo ant žirgo ir nušuoliavio artimiausio kaimelio link.
  Išaušo tikrai nepaprastai gražus rytas...