vargšas mars-3

Webmasteris… Ai, ką čia vėl apie tą patį. Verčiau papasakosiu, kaip ten Hamletui (ne tam gvėrai viduramžiniam danų princui, bet mano geriausiam bičiuliui, vieno neįvardinto laikraščio žurnaliūgai) teatre sekėsi. Kaip jau minėjau savo ankstesniame pasakojime (“vargšas mars –2”), Hamletas net per klaidą į teatrus nevaikščiodavo. Nors, tiesą sakant, vieną sykį jis padarė tokią klaidą. Netgi dvi… Bet kodėl dvi – paaiškinsiu šiek tiek vėliau. Kantrybės.

Taigi, įėjo teatran tas mano draugelis. Ne šiaip sau įėjo, aišku. Vienintelė priežastis pasaulyje, galėjusi paskatinti jį tokiam žygiui – moterys. Tiksliau (šiuo atveju) – moteris. Kad jūs būtumėte matę, kas tai per moteris… Tiesą sakant, aš ir pats nesu jos matęs, bet Hamletas taip sugebėjo nupasakoti viską net su smulkiausiom smulkmenom, kad aš jaučiuosi lyg būčiau ne tik matęs ją, bet ir daręs su ja viską tą patį, ką ir Hamletas. Ką būtent? Kantrybės, tiktai kantrybės, mano mieli, tuoj sužinosite.

O buvo taip – ankstyvo pavasario gražią popietę kėblina senamiesčio gatvelėmis Hamletas, nė nesumodamas, ką čia nuveikus. Taip ir nespėjus jam sugalvoti, staiga tik – bac! – tarsi smūgis makaulėn – MOTERIS. Bet KOKIA moteris! Figūra-akys-eisena-šypsena-ir visa kita – na, patys suprantate… Ko čia smulkintis. Taigi – eina Hamletas paskui tą moterį tarsi lengva adatėlė paskui galingą magnetą, o kurgi toji dangiškoji demonė skrieja? Aišku – į teatrą. Ką gi – Hamletas – iš paskos. Ką ji ten veikia? Perka bilietą. Hamletas irgi, savaime suprantama. Kur ji toliau eina? Į bufetą. Labai gerai. Turbūt, net nereikia aiškinti, kur eina ir mūsų Hamletas. Nuostabioji būtybė užsisako kavos puodelį, Hamletas gi – porą konjako taurelių. Vieną barmeno paprašo nunešti jai. Ir… Toji išgeria konjaką, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas – tiesiog nemokamas priedas prie kavos, net nepakeldama galvos ir net neapžvelgdama bufeto. Hamletas mažumėlę apstulbęs, ir kol jis mąsto, ką čia dar sugalvojus, kaip čia dar būtų galima jos dėmesį patraukti, kai pasigirsta trečias skambutis, ir toji moteris pakilusi iš karto nudrožia salėn. Kas gi belieka mūsų vargšui Hamletui. Žinoma, kėblina iš paskos ir ištisas dvi su puse valandos žiūri (dvi su puse valandos!) kaži kokį spektaklį. Kokį – nors užmušk – negali pasakyti. Jis sako man – nors milijoną duok, vis tiek nepasakysiu. Atsimena tik, kad kažkas ten rėkavo visą laiką, lakstė po sceną, pilstė vandenį kur papuola (ir ant žiūrovų taip pat – ačiū Dievui, Hamletas sėdėjo vienuoliktoj eilėj – iki jo vandens nesugebėjo užpilti). Daugiau nieko neatsimena. Ar komedija tai buvo, ar tragedija – galai žino – dabartiniai režisieriai juk visi postmodernistai, arba dar blogiau – dar kokie ten –istai, velniai žino net kokie, Hamletas juk teatru, kaip jau minėjau, visai nesidomėjo.

Na ir – galų gale baigėsi tas prakeiktas spektaklis – laimingesnės valandos Hamletas gyvenime nebuvo patyręs – ir visi iškurnėjo lauk. O kur toji angelė? Štai kur! Bet kas gi tai? Prieina prie jos kaži koks “briedis” ir vedasi tiesiai į savo mersą… Štai tau, boba, ir devintinės… Va čia tai pravalas… Nors skradžiai žemę prasmek. Belieka Hamletui stovėti ir vėpsoti į tolstantį automobilį. Ajajai… Penkiolika litų už bilietą plius penkiolika už konjaką. Viso – trisdešimt litų visiškai veltui išmestų – kaip į balą… Ir už ką – viso labo už tris valandas kančios… Va čia tai bent. Na, žodžiu, ką čia bekalbėti. Dvi klaidas, dvi didžiules klaidas padarė mano bičiulis Hamletas – pirma – į teatrą ėjo, antra – nesugebėjo tos bobos “pakabinti”. Elementaru ir banalu. Kol jis pasakojo, aš ir seilę iki žemės nuvarvinau, tikėdamasis ypatingos atomazgos, bet kai baigė pasakoti, laukiau dar gal minutę, kol pratęs pasakojimą, po to netikėdamas paklausiau: “viskas?” “Viskas” – atsakė tas bjaurybė. “Tikrai viskas?” “Tikrai tikrai. O ko tu dar tikėjaisi? Kad surasiu ją?” “Žinoma”- tariau pasipiktinęs. “Klausyk, seni,- tarė Hamletas,- čia tau ne Holivudo istorija. Čia paprasčiausia ir kvailiausia Vilniaus istorija. Aišku. Na, ne visą laiką man taip nutinka, tu juk žinai. Kas yra? Labiau už mane pergyveni? Eik jau… Na gerai, pažadu, rytoj papasakosiu žymiai linksmesnę istoriją. Gerai?” “Gerai…-sutikau aš,- tik neišgalvotą, tikrą”. “Na ką tu,- ramino mane Hamletas,- tu juk mane pažįsti”. “Va, va, būtent, kad pažįstu”.

Štai ir visa istorija. Kad ją kur. Tfu. Belieka laukti kitos – įdomesnės ir linksmesnės.