Kai už lango naktis jau pražysta,
Tavo rankos vėl tiesias manęs
Ir į kelią, nuo kurio jau nuklysta,
Vėl įžengiam, kol žvaigždės užges.
Praeities spyneles atrakinę,
Mes paskęstam svajonių šilkuos.
Savo sielas lyg plaukus supynę,
Tirpstam ten, kur jau nieks neišduos.
Tik naktis - ji nėra begalinė...
Rytas veržias į mūsų namus.
Ar nebus kartas šis paskutinis?
Tu neleisk man iš sapno pabust...