Vaizdelis iš Anapilio

Kažkur anapus laiko ir erdvės yra vieta, Pasaulių Duobe vadinama. Jos gatvėmis slampinėja šešėliai ir velniūkščiai, jos užeigose smaginasi angelai ir demonai, jos rūmuose sprendžiami paprastų mirtingųjų likimai.

---

Antkapių alėja, Mirtingųjų Skaičiaus Reguliavimo Gildija. Poilsio kambarys.

- Parodyk, ką slepi rankovėje.
- Kas, ar aš?
- Taip – tu.
- Aš nieko neslepiu.
- Skaičiuoju iki trijų.
- Bet...
- Vienas.
- Bet aš...
- Du!
- Na, bet tu ir bjaurus.
- Try...
- Gerai jau gerai, pasiduodu, - burbtelėjo Maras ir iš rankovės išpurtė kryžių tūzą.
- Supūliavęs šunsnukis, - išvydęs atliekamą kortą iškošė Karas. – Jei dar bent kartelį pamėginsi mane apmauti - papjausiu. Pažadu.
Patvirtindamas, kad nemeluoja, juodais, daugybėje vietų sulankstytais šarvais vilkintis karžygys išsitraukė kraujo dėmėmis nusėtą kalaviją ir įrėmė Marui į krūtinę.
- Ei, atsargiau, o tai vėl atsivers mano opos, - traukdamasis nuo smaigalio pasipiktino Maras.
- Man nusispjaut, manyk, kad tave perspėjau. Bet to, tos tavo opos vis tiek niekuomet neužgyja.
- O va čia tu klysti! - apsidžiaugė Maras. - Ta, kur buvo ant kaklo išnyko visiškai. Nagi, pasigrožėk.
Liguistai raudonas Karo žvilgsnis nukrypo į atidengtą bendro kūno vietą.
- Na, ir kaip tau tai patinka? Aš sveikstu.
Karas neatsakė. Dar kurį laiką varstė draugužį žvilgsniu, galiausiai kažką burbtelėjo ir grąžino kalaviją į makštis.
- Cha - cha, skardine neraliuota, nors kartą pastačiau tave į vietą, - išsišiepė Maras ir pačiupinėjo užgijusią žaizdos vietą.
Iškart po to kelias akimirkas buvo tylu, galiausiai Maras pasakė:
- Po šimts, ji ir vėl atsivėrė.
- Aš ir sakau – pūlinys neraliuotas. Sukčiaujanti votis, ne kitaip.
- O tu... Tu beširdis stuobrys! – neišlaikė Maras. – Galvoji, man labai lengva gyventi? Visi tie tvarsčiai ir kompresai... Aš net moters negaliu susirasti! Vos tik pavyksta kokią prisijaukinti ir ateina intymumo akimirka, toji ima raukytis ir sako: “Brangusis, koks keistas tavo kvepalų kvapas. Jis man primena Višnevskio tepalą, kuriuo kaimynė gydo vyrui votis. ”
- Ką joms tada atsakai? – su užuojauta paklausė Karas.
- Ką, ką, sakau, kad turiu votį ir aš.
- Tuomet, jos, aišku, užsigeidžia ją pamatyti?
- Nusimaunu kelnes ir parodau! – tarsi skerdžiamas sucypė Maras. – Žiūrėkit, brangiosios, negi man gaila. O ta votis - didelė, pamėlynavusi ir pritvinkusi it pernokusi uoga.
- Daržovė, ne uoga.
- Kokia daržovė?
- Ta, kurią pavadinai uoga. Juk ta, chm, votis niekaip negali būti uoga, ypač, jei ji didelė. Neteisingai parinkai palyginimą.
- A, tu teisus, - nuraudo Maras. – Tai va, ta daržovė, tpfu, norėjau pasakyti - votis, jas visas iš pradžių labai nugąsdina, bet galiausiai dauguma nusprendžia o, kodėl gi nepabandžius?
- O sakei, kad nesiseka su moterimis, - atsiduso Karas.

- Taip ir yra!
- Be ką tik sakei: o, kodėl gi nepabandžius?
- Taip, sakiau.
-?
- Tu tikrai kvailas, ar tik tokiu apsimeti? – įniršo Maras. – Nejau nežinai, kas atsitinka, kuomet votį dažnai lieti, spaudai, ir kitais būdais neduodi jai ramybės???
- Ji... ji pratrūksta? – spėjo Karas.
- Voi la, pagaliau susiprato! Tik žmonės tą reikalą vadina kažkaip kitaip.
- Kaip? – smalsumu sutvisko Karo akys.
- Tiksliai nepamenu, berods, priešlaikine evakuacija.