iš nusitrynusio popieriaus

Pora liguistai primerktų akių žvelgia nuo skardžio į padūmavusius kito kranto miškus. Netikra romantika, apsiblausęs žvilgsnis ir nukirsti keliai į širdies virptelėjimą. Peizažas įšalęs savin žiūrinčių akių vyzdyje. Tik retkarčiais vėjo apsiausto šilkinis kraštas suvirpina, sulieja atspindžio kraštus, panardina juos geltonojoje atsiminimų jūroje. Pabusk, žmogau, įaugęs į amžinojo įšalo gniaužtus. Ironiškas, šaltas ir pašiepiantis šypsnys. Ledo sukaustyta jūra, kur niekad neateina pavasaris, o saulės spindulys atšoka nuo spengiančio baltumo. Išlįsk, mielas žemės lopinėli.
Ant kokios kalvos aš augau, kokiais miškais aš bėgiojau, kokiais balsais aš staugiau, kol man išaugo žmogaus kojos ir rankos..? Iš kur tas jausmas ir atminties blyksnis, radus savo netikrų nuotraukų bibliotekoje du vienodus paveikslėlius. Kur esi vienišas, gyvi, su kuriuo kažkada buvome broliais? Aš įaugau į kitus rūbus, bet manasis AŠ liko skausmingai toks pat. Norėčiau tave surasti, priglaust tave, pajust savo buvusį kūną, atvirsti atgal, tartum upės tekėjimas prieš srovę. Aš tai jaučiu. Ar aš ten buvau toks pat atskirtas, ar perdavei man savo sielą kaip laimę, ar kaip prakeikimą?