nebent pavogsi

elvipresliškais judesiais
nutrenkei sostinės kekšę –
nebus sniego negausi
valkata nė grašio
deja vasara pasitaikė
šykšti gyvenimas
šiek tiek jėzuitiškas
su popiežiaus rankos paspaudimais
(amžinąatilsį) ir pirštinių
plekšnojimais per žandus ar
šiaip pavienėm durstynėm nugaron
nugi gražu žiūrėt
kaip maži mažulyčiai
kapstosi stiklinių akmenų
retkarčiais rutuliukų
jūrose –
senas geras žaidimas
kai neišdega visada gali
išsikraustyt su savo
groteskiškais dantų valymais ryte
ir neklotom lovytėm bet lopšinėles
išsinešti bus sunkiau –
jos ne tavo

nebent pavogsi
kaip rankšluostį iš
viešbučio