Žodžių apeigos išdžiūvusiam fontanui atgaivinti

Šventę patoso ir odžių skelbiu! Pameskit apgaules!
Eilės didingos teliesis, lyg vasaros vynas iš taurės.

Vietos nebus čia nuo šiol pagiežai, pavydui ar pykčiui,
Neškit visą tą bjaurastį už miesto vartų palikti.

Meskit rutiną šalin, džiaukitės, žaiskim žaidimą,
Imkim vadžias į rankas, žabokim klastingą likimą,

Pliekime jam botagu, iš šypsenų mūsų supintu,
Lėkim, dainuokim kartu virš žemės, žiedais išdabintos.

Bėdos ir valdžios išnyks, linksmybė teviešpatauja!
Liūdesiui laikas numirt, o vilčiai gimti iš naujo.
Laikas dulkes nupūst vienatvės ir užmiršimo,
Sakau, pasipuoškit žiedais vasaros ir įkvėpimo,
Sakau, pamatykit save pro amžius, per miglą, iš tolių
Jaunus, linksmais veidais ir tokius parneškit namolio,
Ir mokykit to vaikus, ir patys, šiukštu, nepamirškit;
Iš laimės ir džiaugsmo perpus – tai toks tegul bus Dievo pirštas.

Žemė, vanduo ir ugnis bei oras – minčių karalystė –
Jungsis prieš jūsų akis – patys galėsit išvysti
Dermę darbų ir menų, siekio ir veiksmo vienovę, –
Švęskite – jūs pakviesti į Džiaugsmo Gyventi šventovę.

Imkit linksmybių kiek norit, tik nepamirškit dalintis,
Ir  nuskaidrės ateitis, ir prašviesės jūsų mintys.

Pasakas ir legendas ir jų visokias būtybes
Susiieškokit savy, kilkite virš realybės,
Kaukitės su drakonu, amžiną meilę laimėkit,
Viskas jūsų ir jums – imkite tai ir turėkit.

Pulkit mylėti save, sielvartas – stabas pasenęs!
Aš jums sakau – jumyse laimė ir džiaugsmas gyvena!
Budinkit laisvę savy, ja nebijokit puikuotis,
Tik atviri ir geri gali, kaip paukštis kuoduotas
Džiaugtis savim ir kitus džiuginti, bet nesipūsti.
Galas žvarbiosioms naktims, rytas, ir laikas pabusti.

Ugnį aukosim ir smilkalus – garbinsim srovę fontano,
Kurs nuošalioj užmaršty nematomas amžių gyveno.

Budinsim, žadinsim jį, prakalbinę, kelsimės patys,
Džiaugsimės, šauksim “Valio”, jo skaidriąją versmę pamatę.

Dailią stovylą dabar kalbinsim, tik ji fontaną
Gali vėl atgaivinti, ji žino, iš kur srovena
Tyrosios versmės gelmių, peninčios amžiną žemę,
Žino, šešėliai iš kur baimę ir paslaptis semia,
Žino ji burtus, kuriais žvaigždės mums šviesą išgauna,
Žino, kaip ąžuolui tapt medžiu iš daigelio liauno.
Viską ji žino, tačiau tyli jau tūkstantį metų.
Kviečiu, susirinkit arčiau, tegul mato, kad dovanas nešat.
Ugnį aukosim čia pat, nes ji viena teišmano,
Kaip maloningai įtikt sargui – stovylai fontano.

Tegul svečiai iš rytų, tekančią saulę regėję
Smilkalus kurs ir aukos, nes tik dėl to jie atėjo.

Liaukitės ugnį kūrent, užgesinkite dagtį,
Neškit ąsotį vandens jo turėtų pakakti
Esmę fontanui primint ir pažadinti tėkmę,
Rožė tegul vainikuos sumanymo sėkmę.

Tegul nuo šiol visuomet: rytą, dieną ar naktį
Žvilgančios srovės čiurlens, lengvins praeivio vienatvę.

Tegul pamėgtas jis bus kaip vaiko, taip ir senelio,
Sveikins sugrįžtančius jus, laimins kai eisit į kelią.