Kaip miela, mieloji, kad laukei -
Savęs aš nelaukčiau ilgai.
Gyventum, kur žmonės vienplaukiai,
Kur Dievo išdužę langai.
Išmetus per langą rytojų,
Turtinga brangiausia tyla,
Atleiski man, vargšui, mieloji,
Bet tu man šiandien per miela.
Smalsu, nuostabioji, ko lauki
It smėlis pernykščio lietaus,
It senstantis vilkas palaukėj,
Tos vištos, kurios nepagaus.
Kodėl aš kas kartą vėluoju?
Kodėl gi ir kur tu skubi?
Atleisk ir už tai, nuostabioji,
Tu man pernelyg nuostabi.
Sakyk, nuovokioji, ko lauksi?
Manęs juk nebus ant dienų.
O jei po dienom – neištrauksi –
Per daug ant dienų samanų.
Nors melo labai trumpos kojos,
Jis bėga toliau, nei sieki.
Atleisk pagaliau, nuovokioji,
Tapai man per daug nuovoki.
Brangioji, nelauk to momento,
Kai tapsiu bažnyčios pele.
Nors šunys ir kariant įpranta,
Tavęs nevadinsiu kale.
Nebūsiu aš tuo, ko stokoji,
Netapsiu ir tuo, ką regi.
Atleisk man už viską, brangioji,
Bet tu man tiesiog per pigi.
tik kazko uzh vieninteles eilutes kaskart skaitydama kliunu. pirmo posmo paskutiniosios. norisi kirciuoti siandien. nors jeigu siandien, tada viskas ok, rimas lyg ir issilaiko. bet naturaliai skaitant kliuna.
Klausyk, mielasis, peržengei visas ribas. Reikėjo tragedijos, kuri tave įkvėptų parašyti ką nors padoresnio, - susikūrei tragedija, reikėjo mūzos, kuri įkvėptų ką nors padoresnio , - sufabrikavai mūzą. tačiau ar nemanai, kad jau gana apie mane rašyti? Vis tiek daugelis tų tavo tekstų daugiau ar mažiau nuvalkioti ir nagrinėja ne ką nors ypatingo, o senas kaip pasaulis tiesas, kurios net Adomui atrodytų bevertės.
O man "ant dienų" patiko - netaisyklinga, bet stilistiškai pateisinama.
Pagarba už idėją. Manau, kad pasakyta ne per mažai, o per daug. Per mažai palikta skaitytojui pačiam pamąstyti.
nepatiko man tas eilius. nors ir "Damoj su kaštonais" tarsi pilstai iš tuščio į kiaurą, bet šis - per ilgas ir per daug vienodas. na, kalė - neblogai ir išsišokančiai, bet tik tiek.
aišku, tu rimuoji nuostabiai, tad tris gauni bet kokiu atveju :) tiesiog išsakyta mintis neatsveria pasakytų žodžių kiekio.
Pirmas ir ketvirtas gerasni už likusius. Tarsi gerai būtų pradėtas, kone iš anksti nutuokiant finalą, bet viduriui pritrūko mėsos. Pabaiga įspūdinga.
Viena bėda: jaučiu, kad labai daug konteksto liko už kadro. Autorius jaučia, pusbalsiu apie tai pasako, bet tik jam ir jo skriaudėjai žinoma kalba. Skaitytojai suvedžioti, bet nepakankamai pamylėti...