gražus vaizdzialis

Švietė saulė ir dangus buvo žydras... Ir pūtė šiltas vėjas... ir paukšteliai čiulbėjo medžiuose...Ir buvo pavasaris...
O Kazlauskas, Stasys Kazlauskas, dar vadinamas Stasu, ėjo plentu. Rankoje laikė bonką šviežio kaukolinio, pagaminto darbščios kaimynės, dainuodamas populiarią dainušką: "Negerai, oi negerai...". Pavasaris žydėte žydėjo, tiesiog veržėsi pro kraštus, paukščiai mielai pritarė Staso arijoms, ir šis net apsiverkė iš laimės. Kursą dar įstengė išlaikyti, yrėsi lėtai, susikaupęs, nes namie laukė ištroškusieji, kuriuos, pasak pono Dievo, reikia pagirdyti.
O plentu Staso link riedėjo automobilis, vardu Ascona, o pavarde Opel. Tasai senas ir raudonas griozdas pagyvino nuobodoką, beveik vien žalią kaimo peizažą. Mašina kriokė ir gargė, tačiau per tokį baisingą triukšmą girdėjosi vienodas nenutrūkstąs bumsėjimas, likęs iš muzikos, kurios klausėsi važiuojantieji.
Ascona sustojo prie Staso. Šisai nustebęs atsuko savo mėlynai violetinį snukį. Durelės atsidarė,ir laukan išsiliejo nuostabios, nepakartojamos Rusijos popsuchos melodijos bei jaunas žmogelis, apsitempęs pseudoadidas ar pseudonike.
-Ei, diedas, duok atsigerti!- paprašė jis. Stasas prispaudė savo mieląją bonką prie krūtinės, švelniai ir herojiškai.
-Neddduoossssssiu! -sušuko jisai. Žmogelis vėl įlindo į mašiną, bet variklio neišjungė, o kai vėlei išlipo, rankose laikė vamzdžio gabalą.
-Diedas, gal apsigalvojai?-paklausė su kreiva šypsenėle. Tačiau Stasas, kaip tikras lietuvis, nepasidavė. Tvirčiau sugniaužė glėby bonką ir patogiau atsistojo.
-NNNNNe. -atsakymas buvo tvirtas kaip Pilėnų akmuo.
O paskui viskas vyko greitai - žmogelis atsivėdėjo ir iš visos sveikatos vožtelėjo vamzdeliu per jaunąją Staso galvelę. Vargšiukas nugriuvo ant įkaitusio asfalto, taškydamas pagedusį kraują, tačiau bonką ištikimai tebegniaužė. Žmogelis, matyt, nusprendė pasimankštinti po ilgos kelionės ir uoliai dirbo vamzdžiagaliu bei kojom, apautom pseudopuma ar pseudonike kedais,kurių padai žybčiodavo, kol pernai nepasibaigė batareika. Žmogelis nesibaimino dėl tų kedų, nes vis tiek juos ketino išmesti, nors kadaise jie buvo jo mėgstamiausieji. Taigi kedai iš baltų su ryškiai salotinėm ir violetinėm juostom virto raudonais. Žmogelis mėgo tą spalvą, jinai jo nesiutindavo, priešingai nei karvių, o suteikdavo palaimą, kaip ir aukos vėmalų bei smegenų košė ant grindinio.
Patenkintas ir truputį nuilsęs žmogelis atsitraukė, kad galėtų pasigrožėti savo sukurtu šedevru. Stasą jis su polėkiu transformavo į abstrakciją.
- Varom, Vycka, nusibodo. - sukniaukė iš mašinos blondinė.
Ir jiedu nuvažiavo. Saulė švietė ir vilnijo laukai, brandindami javus, šersiančius alkoholikus bei paprastus mirtinguosius.