+ laimas-

Ji dar nė karto neragavo laimo vaisių.
Nė karto josios smakru neriedėjo,
neįsigėrė į odą, neriedėjo, neįsigėrė.


Kiekviena diena su draugu langu ir kampu,
grindimis ir vaizdu anapus stiklo.
Kiekviena diena tarp draugų -
grindų ir kėdės, kuri gebėjo suktis.
Diena iš dienos, nuo kėdės ant grindų,
diena iš dienos, nuo sofos prie lango,
su nuvytusia šypsena bei pėdom,
visad šaltom, visad į žemę užlenktais pirštais.
Diena iš dienos besisukant ir krentant,
lyg ir nuo sedėjimo į gulėjimą,
lyg ir nuo sąmonės į vienatvę -
dirbtinį kryčio jausmą -
savaip sąmoningą nesąmonę -
lyg ir apkvaitus galva bloškia ant grindų,
lyg ir melancholija skverbias giliai,
pro pramintą plaukiašaknių taką.
Giliai. Giliau už vaizdus anapus stiklo -
tokius rūgščius lyg laimo vaisius.
Ir gomurys apsivelia seilėm.
Ir akys apsivelia ašarom.
Ir pirštai vis linksta.
Ir šąla.
Du josios giliai,
skirtingi baigiančio išsikrauti elemento poliai.
Ne „Energizer“, ne „Sirijus“,
ne tas ar anas, ne meilė ar skausmas.

Diena iš dienos į tolius artėja,
kaip vaikas žaidžia žaidimą į saulę -
kreidutėm ant šalto asfalto išpieštą.
Diena iš dienos kampe ir pro langą
tik apveltas akis įbesti belieka.
Ir visgi rieda, ir visgi, gerias.
Ir visgi giliai.
Ir visgi, kitas polius - - -
Kartus ir kvepia karčiai.
Kaip neišsipildę norai ar kitos nedaržovės.


Ji dar nė karto neragavo laimo vaisių.

Ne „Energizer“, ne „Sirijus“,
ne tas ar anas, ne meilė ar skausmas.

Tik rūgštus gomurys.
Tik giliai.
Tik tinkamas polius.

Sunokęs laimo vaisius dunkstelėjo į purią dirvą.
    Jį pakėlė pro šalį ėjęs praeivis ir  nuskubėjo ten, kur ėjo.
    Einančiajam pasirodė, jog namas kitapus kelio turi akis.