Balsų rezonansais privilioję lietų
Išsilieja kontūrai
Mintis perinčių volungių.
Jų kojos medžių šaknimis nutįsta
Į vandeningą tylą,
Vainikais išplaukia sparnai,
Debesimis lizdai
Spalvų netekę nusiblaško
Ir akiai nupiešia tauriausią
Nebūties švytėjimą.