Žiemos vandenėliai

Netašo sniegas akmenų,
(Nors ir galėtų būti lašas),
poliarinės pelėdos snapą šaltą
klebena monolito balkone:
„Įleisk tik, įsileisk“

Pro langą, pro duris – kaip nori,
kur nori – į širdelę,  inkstus, spintą,
į vazonėlį, kur mirė kaktusas Alfonsas,
vandens pritrūkęs, nes žiema -
neduoda tavo krūtys vandenėlio...

... todėl:

dantų krapštukais byra ašaros kaip mintys.
Krapštukai iš ledų daryti. Sušils, ištirps
į burną nusigavę. Pavirs vandenėliu.
Tada pavasaris ateis. Po pietų. 

Tik kaktuso nebeprikelsi.