Trojos karo dalyvio laiškas namo

nepykit, jei taip ilgai nerašiau
į mantą pamiršot įdėt kalendorių
matyt, galvojot, kad greitai sugrįšiu
bet nesvarbu, kad veiksmas vyksta ilgai
laikas čia lydos kaip vaškas
tiesa mano autuvai  seniai jau supuvę
o naujų  niekas jau nesiunčia
matyt, mus visus jau pamiršo
arba laiko kaip ir pražuvusiais
dėl to per daug ir nesijaudinu
nes artėja žiema
ir vis tiek ateis žieminio apavo partija
taip kad dėl to galite visai nesirūpint
šiaip čia viskas kasdien vis tas pats
atsikeli anksti ir eini į nesibaigiantį mūšį
jau pamiršau, ir kada jisai prasidėjo
tiesą sakant, ir tikslą sunkiai menu
dėl kurio mes visi čia kovojam
kova gaunas kažkaip iš inercijos
net nežinau, ar galėčiau gyventi kitaip
jei šito karo visai nebebūtų
mes tiesiog darom taip, kaip liepia vadai
ir dėl kažkokių prasmių galvos nebesukam
iliuzijų laikas praėjęs
tiesiog einam, kovojam ir grįžtam atgal į stovyklą
net neišmanau, ką daugiau jums papasakot
bent jau man viskas čia įprasta
ai, tiesa, nepykit kad nerašau hegzametru
jau pamiršau, ko mokykloj išmokė
čia pas mus niekas nekreipia dėmesio į tokius formalumus
svarbiausia žinot, kaip šnekėt su vadais
na, tai sudie
nežinau, ar kada besugrįšiu
ar dar akys išvys gimtuosius namus
tik vieno prašau, - manęs nepamirškit
tiesa, per mažai šičia laiko praleidau kad man tas rūpėtų dabar
bet vėliau galbūt nebus laiko ištarti šiems žodžiams
kai pakirs mane strėlės ir krisiu žemėn visiškai nusivylęs
bet kol kas apie tai kalbėti ankstoka
na, laišką baigti jau laikas
šįkart sudie iš tikrųjų