Apie penkias naktis ir šešias dienas Liepos mėnesiui užsisukinėjant nuo mūsų

Šliūkštelėjau akis į kiek per skaidrų dangų. Patalynę ant žolės išsitiesę drybsojom atrodo visą amžinybę, o buvo pralėkusios vos kelios valandos. Amžinybės siekiant, sekundėm tenkintis reikia galvojau, pirštų galais pešiodamas drėgnus, pavienius dobilus. Lėktuvai virš galvų čia retai niaukdavosi savo dūmų uodegom. Žinojau, kad po keturių dienų, šis laikotarpis savo sultyse verdantis, kūkčios memuarais šaukiamas. Ne tik žmonėm ir jūrų kiaulytėm įsiverpetavusiom narveliuose gūdu ten žingsniuoti. Juolab, kad akimirkų besigviešiančių prisiminimus kasdien daugėja.
Užsirūkęs toliau stebėjau debesų laibas konstrukcijas ir keikiau save, kad leidžiu vėjams stūgauti galvoj ir jaukti mintis ir norus viena kryptimi. Žinoma, juk vasara. Vienu tuo tikriausiai ir teguodžiau save.
Įpusėjusi cigaretė, o gal lengvi vėjo gūsiai kvepiantys bitėm, vasara ir liepom pažadino ją. Įsikniaubusi į mano petį, ranka apjuosusi ties liemeniu ir koją permetusi kryžiuodama mus tikriausiai atrodė velniškai gerai.

Įgrisdavau jai per dienas, tarškėdamas eilėm, dainom ir sapalionėm, kad mėnulis su žvaigždėm, tai tarytum kiaušinis cukraus maišelyje. Cukrų, kaip saldumą, su romantikais ir žvaigždėm siedamas. O ji bijojo pilnaties.

Iš čia nesigirdėjo gaudesio, tačiau visai greta kunkuliuojantį vandenį iš aukšto košė užtvanka. Tokia ten ir užtvanka, tačiau šiokį tokį krioklį suverpdavo. Nemėgau jo - visada kelnes po srove pamesdavau. Tvoskė juk velniškai stipriai. Įsikandęs smilgą, laukdamas smoksodavau į jos nugarą retkarčiais išnyrančią iš srovės ir galvojau, kas atsitinka žuvim, vidiniuose šito gargaro plaučiuose. Nei kirų, nei žuvėdrų pulai ratų nesukdavo aplink, tad gal ir nenusidistiliuodavo jos.

Valgiau prastai, gyvenau velniai žino kuo. Majonezu, batonu lietuvišku, tiek chemijos persmelktu, kad savaičių savaitėm iš vidaus minkštas išlikdavo, šventuoju Jurgiu ir sula žydiškai skiemenuojant.

Pamenu ir tą popietę, kai trypčiojau ant bėgių, tarytum Dinas iš Keruako kelio, o ji tik šypsojosi. Žadėjau atskuosti šituo, šių laikų, nebedudenančiu garvežiu iki jos. Bet tik po to susimąsčiau, kad kartu su juo nudundėjo dilgelynais apsupti tie vėjo gūsiai, kurie galėjo būti vienintelis varomasis sraigtelis. Raudoni vagonai trenktoki, bet simpatingi. Mėlyni šiektiek per poniški man rodės.
Kulniuodamas atgal į kišenę susigrūdau du kankorėžius. Koją šiek tiek badė, bet tai viskas, kas liko.